Ikisokratikai

Ikisokratikai – pirmieji graikų filosofai, gyvenę iki Sokrato, apie VII–V a. pr. m. e. Jiems priklauso miletiečių gamtos filosofija, Pitagoro mokykla, elėjiečiai, Herakleitas, jaunesnieji gamtos filosofai ir atomistai. Žinios apie šiame periode gyvenusius filosofus yra grindžiamos citatomis iš vėlesnių mąstytojų ir istorikų veikalų. Yra žinoma, kad dauguma ikisokratikų yra daug rašę, tačiau jų darbai neišliko.

Ikisokratikams tradicinis graikų mitologinis pasaulio vaizdas buvo nepriimtinas. Jie bandė sukurti aiškesnį paaiškinimą pasaulio fenomenams aplink juos.

Problematika

Jau VII a. pr. m. e. graikų mąstytojus – filosofus daugiausiai domino pasaulio genezės problema. Ikisokratikai nekėlė klausimo apie tai, koks pasaulis yra aplink juos, juk jie egzistavo jame, jį matė ir jame veikė. Buvo klausiama iš kur pasaulis atsirado, koks jis buvo iš pradžių. Pastarasis klausimas, jį teoriškai įprasminus virto klausimu apie pasaulio pradą. Tiesa, šios epochos filosofai, terminą „pradas“ vartojo ne visai vienoda prasme – pradu jie vadino ir pirmapradę stichiją, ir pirmąją priežastį, ir pagrindą, ir elementą. Ikisokratikams prisikiriama miletiečių gamtos filosofija, Pitagoro mokykla, elėjiečiai, Herakleitas, jaunesnieji gamtos filosofai ir atomistai. Sofistai paprastai taip pat laikomi ikisokratikais, Tačiau jiems rūpėjo žmogus bei visuomenė. Sofistų laikotarpis, kai buvo toliau atkerimi mitiniai pasaulio modeliai ir kvestionuojama tradicinė moralės samprata, dar vadinamas graikų šventimu.

Pirmųjų filosofų klausimai:

• Kas yra gyvenimas?;
• Iš kur viskas atsirado?;
• Kaip mes galime paaiškinti daugybę daiktų aplink mus?;
• Kodėl įmanoma pasaulį apibrėžti baigtinės matematikos forma?.

Svarbu paminėti, kad senovės graikai skyrė vadinamąsias keturias pasaulio stichijas, arba keturis pasaulio elementus: ugnį, orą, vandenį ir žemę.

Mokyklos ir filosofai

Mileto mokykla

Mileto mokyklos filosofai dar kartais vadinami Jonijos filosofais.

Pirmasis mums žinomas graikų filosofas yra Talis Miletietis (apie 625–547 pr. m.e Mileto mieste), senovėje laikytas vienu iš Septynių Išminčių. Į klausimą, iš ko viskas atsirado, šis filosofas atsakė taip: viskas atsirado iš vandens. Vanduo turi visas tuo laiku žinomas būsenas: jūros vanduo yra skystas, ledas tai sušalęs vanduo, garai – dujos. Be to, vanduo yra gyvybės šaltinis, o graikams pasaulis alsuoja gyvybe. Tokį Talio atsakymą nesunku suprasti ir pateisinti, nors ir nežinome visų argumentų, kuriais jis rėmėsi.

Aišku, kad Talis keldamas problemą, iš ko viskas atsirado, ją suprato kaip klausimą, kuri iš keturių stichijų yra pirmoji, o kartu ir svarbiausioji. Termino pradas Talis, matyt, dar nevartojo, bet kiti Jonijos filosofai jį jau žinojo. Ieškodami daiktų prado, jie rėmėsi minėtomis keturiomis stichijomis. Taip Anaksimenas Miletietis (apie 585–525 pr. m.e) juo laikė orą, Heraklitas Efesietis (apie 585–525 m. pr. m. e.) – ugnį. Taigi empirinio, juslėmis suvokiamo pasaulio prado jie ieškojo pačioje empirinėje tikrovėje.

Tolesnei filosofijos raidai svarbų žingsnį žengė Talio mokinys Anaksimandras Miletietis (apie 610–546 pr. m.e). Šis filosofas pirmasis ėmė vartoti , arche (gr. arche – pradas, pagrindas, priežastis, principas) terminą ir pirmasis iš Jonijos filosofų daiktų pradu jis paskelbė ne vieną iš žinomų stichijų, empirišką pasaulio elementą, o patirtyje tiesiogiai neduotą, juslėmis nesuvokiamą magišką esybę, kuria jis vadino apeironu. Apeironas (gr. peiras – riba, apeiros – beribis) – tai neapibrėžta beribė būtis, kurią Anaksimandras tapatino iš dalies su erdve, iš dalies su laiku.

Anaksimandro minties, kad daiktų pradas gali iš esmės skirtis nuo patyrime duotų pasaulio elementų, Jonijos filosofai nepalaikė. Tačiau, be šios minties kiti graikų filosofai turbūt nebūtų iškėlę labai svarbaus metafizinio klausimo, kas yra būtis?

Mileto mokyklos filosofai nesvarstė, ar juslėmis suvokiamas pasaulis yra tiek pat tikras, realus, kaip ir daiktų pradas – jiems pasaulio tikrumas savaime suprantamas dalykas. Pasaulį jie traktavo kaip nuolat kintantį (Heraklitas sakė: „viskas teka“), bet regimojo pasaulio kitimo jie net nemanė laikyti jo netikrumo požymiu. Todėl klausdami, kas yra pasaulio ar daiktų pradas, jie neklausė kas yra pati būtis.

Elėjos mokykla

Stebėjimo filosofija (VI-V a. pr. m. e.)

Pirmieji klausimą „Kas yra būtis?“ iškėlė Elėjos mokyklos atstovai, o būtent Parmenidas (540–480 m. pr. m.e), kuris sakė taip: „Būtis yra tai, kas neatsiranda ir neišnyksta; būtis – tai, kas negali pavirsti nebūtimi“. Todėl, jo nuomone, būtimi galima vadinti tik tai, kas amžina ir nekintama, nes bet koks kitimas reiškia atsiradimą ar išnykimą, taigi su būtimi nesuderinamą dalyką. Pripažindami, kad būtis yra amžina, nejudri, vientisa ir neskaidoma, elėjiečiai jai priešino empirinį pasaulį, kuris neturi tų savybių ir todėl turi būti laikomas ne būties, o nebūties pasauliu. Parmenido žodžiais tariant: „Būtis yra, o nebūties nėra“.

Taip pat Parmenidas pirmas įveda ir , nes būtent aksiomų pavidalu jis pateikia savo žodžius „Būtis yra, o nebūties nėra“. Iš šių jo žodžių mes lengvai galime įrodyti ir kitus teiginius.

• Būtis yra vientisa ir nedaloma: jei ji būtų daloma, jos dalis turėtų skirti tarpai, kurie galėtų būti tik nebūtis, kurios nėra;
• Būtis yra amžina ir nekintanti: jei ji nebūtų amžina, tai turėjo iš kažko atsirasti, o atsirasti galėjo tik iš nebūties, kurios nėra;
• Būtis yra mąstoma ir pažini, o nebūtis ne, nes neįmanoma pažinti tai, ko nėra.

Vienas žinomiausių Parmenido mokinių – Zenonas Elėjietis, remdamasis pasakojimu apie Achilą ir Vėžlį teigė, jog judėjimas yra iliuzija; Juk matome vieną, o samprotaudami gauname kitą, todėl judėjimo nėra.

Literatūra

1. Ikisokratai. Filosofijos atlasas. Vilnius. Alma Littera. 1998. 29 p.

Kiti šaltiniai

• E. Nekrašas „Filosofijos įvadas“. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004, (ankstesnis leidimas: Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993).

Vertimai į lietuvių kalbą

• Herakleitas „Fragmentai“ (vertė M. Adomėnas). – Vilnius, Aidai, 1995, ;
• „Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika“ (sudarytojas B. Genzelis). – Vilnius, Mintis, 1977 [Visų žinomiausių ikisokratikų – Talio, Anaksimeno, Anaksimandro, Pitagoro, Heraklito, Ksenofano, Parmenido, Zenono, Meliso, Anaksagoro, Empedoklio, Demokrito – fragmentų vertimai].

Vikiteka: Ikisokratikai – vaizdinė ir garsinė medžiaga