Žalvario amžius Lietuvoje

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Žalvario amžius Lietuvoje truko nuo XVIII a. pr. m. e. iki V a. pr. m. e. Artimuosiuose Rytuose, Irane žalvario amžiaus pradžia – dar 4 tūkst. pr. m. e. Ten atsiranda žiesta keramika. Žalvario (arba bronzos) amžiaus pradžia įvairiose pasaulio dalyse labai skiriasi. Pavyzdžiui, didžiojoje dalyje subsacharinės Afrikos žalvario amžiaus nebuvo – akmens amžių iškart keitė geležies amžius. Perėjimas į žalvario amžių vadinamas eneolitu.

Riba tarp neolito ir bronzos Lietuvoje laikoma virvelinės keramikos išnykimas ir brūkšniuotosios keramikos įsigalėjimas Vidurio Lietuvoje. Brūkšniuotoji keramika kildinama iš virvelininės, tačiau tai neigia Algirdas Girininkas). Pasak jo tyrinėjimų, ankstyvosios brūkšniuotosios keramikos formavimuisi turėjo įtakos vėlyvosios Narvos kultūra.

Gyvenvietės arčiau upių, vėliau aukštesnėse terasose. Stiprėjant bendruomenėms bei intensyvėjant prekybai dažnėjo kariniai susidūrimai. Dėl to žalvario amžiuje pradėti apgyvendinti piliakalniai, kurių aikštelėse randamos keturkampių stulpinės konstrukcijos pastatų su židiniais liekanos. Tanki šio ir vėlesnio laikotarpio piliakalnių sankaupa yra netoli Dauguvos-Dnepro vandens kelio – Rytų Aukštaitijoje (apie Zarasų – Tauragnų liniją) iš kur išplito brūkšniuotos keramikos kultūra. Žalvario amžių Marija Gimbutienė pavadino baltų, išplitusių nuo Baltijos iki Volgos, aukso amžiumi. Ji baltams priskyrė (dalinė – varpinių kapų), , Sembos-Notangos, , rytų Mozūrijoje, , Dnepro aukštupio bei Volgos-Okos aukštupio (, vėliau Juchnovo, , ), Milogrado kultūras.

Dirbiniai

Žalvario amžiaus dirbinių nedaug. Manoma, kad pirmieji žalvariniai kalavijai pateko į Lietuvą iš Skandinavijos. Žalvariniai dirbiniai į Lietuvą taip pat vežami iš dabartinės Austrijos, Vengrijos teritorijų ir net Užkaukazės, per Estiją, Dauguvos upę. Ilgainiui susidėvėjusius įrankius vietiniai meistrai išmoko perlydyti ir pasigaminti naujus – piliakalniuose randama lydymo krosnelių ir liejimo formų liekanų. Iš Vakarų Europos į Lietuvą taip pat pateko bronzos žaliava. Atsirado baltiško tipo bronzos dirbiniai: Rytų Pabaltijo tipo kirviai. Tai buvo atkraštinių kirvių tipo dirbiniai. Į Rytų Pabaltijo kirvius buvo panašūs atkraštiniai Rytų tipo kirveliai. Žalvario ir ankstyvuoju geležies amžiumi taip pat išsiskyrė skobtiniai ir Klaipėdos, įmoviniai (dar vadinami Melero) bei Nortikėnų tipo kirviai. Randami įprastiniai durklai, mažomis trikampėmis geležtėmis, žalvariniai ietigaliai plačiomis plunksnomis ir plačiomis įmovomis. Antkakliai, smeigtukai atvežti iš Rytprūsių. Taip pat metalinės apyrankės, žiedeliai, meškerės kabliukai ir net skulptūrėlės. Beveik visi dirbiniai importuoti iš Vakarų Europos. Lietuvoje gaminami antsmilkiniai, antkaklės kampuotais galais, gulbės kaklo galvos smeigtukai.

Brūkšniuotoji keramika buvo storų sienelių, grubi, paviršius menkai brūkšniuotas. Puodų tipai:

• Piltuvėlio formos
• Statinaitės formos

Gyvenvietės

Žalvario ir ankstyvuoju geležies amžiumi yra skiriami 2 gyvenviečių tipai:

• Neįtvirtintos (jos dar grupuojamos į trumpalaikes ir ilgalaikes)
• Įtvirtintos (piliakalniai ir polinės)

Neįtvirtintos gyvenvietės

Neįtvirtintos gyvenvietės radosi tik ankstyvajame žalvario amžiuje (apytiksliai XVI-XII a. pr. m. e.). Jų tradicija tęsėsi iki XIII a. pr. m. e., kai pradėjo plisti piliakalniai. Žalvario amžiaus pradžioje drėgnėjant klimatui, gyvenvietes imta kurti iš žemesnių vietų į aukštesnes. Tačiau vis dar buvo išlikusi tendencija sėsliau apsistoti tik prie upių (jų santakų) ar ežerų. Pastebėtina, jog neįtvirtintosios (arba atviros) gyvenvietės radosi bemaž visoje Lietuvos teritorijoje. Jų plotas siekė nuo 0.5 iki 1 ha. Plačiausiai tyrinėtos ir vertingos savo radiniais žalvario amžiaus atvirosios gyvenvietės: Kretuono IC, Gaigalinės 2-oji, Samantonių, Papiškio, Mergežerio 13-oji, Žemųjų Petrašiūnų, Žemųjų Kaniūkų, Samantonių.

Įtvirtintos gyvenvietės (piliakalniai)

Piliakalniai Lietuvos teritorijoje pradėjo plisti nuo vėlyvojo žalvario amžiaus pradžios (XIII a. pr. m. e.). Tokio tipo gyvenvietės kūrėsi taip pat prie upių, pelkių ar ežerų, tačiau išsiskyrė savo įrengimu aukštose natūraliose kalvose. Ankstyvieji piliakalniai pradėjo kurtis Šiaurės Rytinėje Lietuvos dalyje. Vėliau jie Plito į Rytus, Vakarus ir Centrinę dalį. Jie skiriami į dvi grupes pagal įtvirtinimus:

• Bežemių įtvirtinimų piliakalniai (kurių reljefas suformuotas natūraliai gamtos)
• Žemių įtvirtinimų piliakalniai (kuriuos supa žmonių veiklos suformuoti apsauginiai pylimai ar grioviai)

Piliakalniai Lietuvos teritorijoje skiriasi savo įrengimu. Nebuvo universalių statymo šablonų, o kartu palaipsniui kito sutvirtinimo technologijos ir principai. Ankstyviausi piliakalniai buvo kuriami nedidelėse kalvose. Nuolaidžiausia kalvos viršūnė buvo nukasama, o aukščiausia dalis būdavo aplyginama ir paruošiama aikštelė, kurioje buvo statomi pastatai. Tokių aikštelių dydis buvo mažesnis nei neįtvirtintų gyvenviečių – apie 30-50 m dydžio. Aikštelės pakraščiuose buvo kuriamos stulpinės konstrukcijos gynybiniai įtvirtinimai. Dažnai jie buvo dviejų eilių. Apie I tūkst. pr. m. e. viduryje atsirado žemės pylimai ir grioviai, jie tvirtinami moliu, akmenimis, medžiu. Palaipsniui didėjo ir šlaitų nukasimas, statesnės kalvos kūrimas. Svarbiausi Šiaurės Rytų ir Rytų Lietuvos piliakalniai: Narkūnų, Sokiškių, Petrešiūnų, Moškėnų, Juodonių, Velikuškių ir kt. Vakarų Lietuvos išskiriami: Imbarės, Sauginių, Daubarių, Kurmaičių.

Pastatai

Pastatai rekonstruojami pagal išlikusius pėdsakus: stulpavietes, ūkines duobes, židinius. Ankstyvuoju žalvario amžiumi pastatus sunku pilnai rekonstruoti, kadangi nėra išlikę ryškių pėdsakų. Kur kas daugiau duomenų yra iš ankstyvųjų piliakalnių. Juose pastatai statyti aikštelės pakraščiuose. Pastatai buvo įvairūs: antžeminiai (statomi ant žemės be įkasimų), pusiaužeminiai (šiek tiek įgilinti), stulpinės konstrukcijos, keturkampiai, ovalūs, skyrėsi ir jų ilgis. Jie buvo taip pat ir skirtingų paskirčių: gyvenamieji, ūkiniai, gal net ritualiniai. Paprastai pastato galuose buvo stambūs kuolai ir viduryje bėžiai (stambūs basliai ant kurių laikėsi pastatai), dažnai apie pastatą buvo pinami aptvarai. Gyvenamieji pastatai dažniausiai buvo antžeminiai, stulpinės konstrukcijos, 2 patalpų bei dvišlaičiu ar trišlaičiu stogu. nuomone viename pastate gyveno viena bendruomenė – 3-5 šeimos.

Verslai

Svarbią reikšmę turėjo medžiojamieji žvėrys: 88-92 % randamų kaulų sudarė tauro, elnio, stirnos, ūdros kaulai. Naminiai buvo stambieji raguočiai, avys, arkliai. Arkliai buvo naudojami mėsai ir pienui, galbūt net jojimui.

Praktikuojama lydyminė žemdirbystė. Žalvario įrankiai paspartino žemdirbystės ir gyvulininkystės vystymąsi, atsirado žalvarinių įrankių gamintojai – amatininkai. Apie žemdirbystę byloja kapliai, rasti negi žalvariniai pjautuvai. Tačiau visgi pirmoje žalvario amžiaus pusėje pagrindinius įrankius sudarė dirbiniai iš akmens, kaulo ar rago. Tik I tūkst. pr. m. e. II pusėj pradėjo plisti metaliniai dirbiniai, kurių visgi taip pat nebuvo gausu. Rytų baltų gyventose žemėse vyravo medžioklė ir žvejyba, gyvulininkystė išplito vėliau. Vakaruose verstasi primityvia žemdirbyste. Be gyvulininkystės, žemdirbystės, medžioklės ir žvejybos klestėjo ir bitininkystė, puodininkystė.

Žalvario amžiuje vyko sąlyginai intensyvi mainų prekyba. Kad vyko mainų prekyba rodo baltiški dirbiniai patekę į kitas šalis, pvz., Daniją (pvz., žalvariniai Rytų Pabaltijo tipo atkraštiniai kirviai). Pagal importinių dirbinių radimo vietas galime nustatyti intensyviausius prekybinius kelius: Dunojum, Dniepru, Dauguva, Vysla, Baltijos jūra, šiek tiek mažiau Nemunu ir Nerimi. Baltiškasis gintaras randamas ne tik Vidurio ir Rytų Europos šalyse, bet ir Mažojoje Azijoje, Balkanuose ir net Egipte. Pro Lietuva ėjo prekybinis kelias nuo Juodosios jūros iki Skandinavijos. Juo ir buvo palaikomi ryšiai su Romos imperija pirmaisiais mūsų eros amžiais.

Visuomenė, dvasinis gyvenimas

Žalvario amžiuje gyventa šeimyninėmis bendruomenėmis, kurios jungė kelių kartų šeimas. Atsiranda protėvių kultas pagal vyrišką liniją. Atskiros bendruomenės rankose buvo sukauptas didesnis ar mažesnis turtas. Randamos dvynių figūrėlės, simbolizuojančios derlingumą. Ritualizuotos daugelis gyvenimo sričių. Tai pastebima keramikos buities, darbo ar kovos dirbiniuose. Aptinkama aukojimų, randama amuletų. Spėjama, jog kai kurie pastatai galėjo atlikti ritualinę paskirtį (ypač apvalios formos).

Laidosena

Pagal laidojimą galime išskirti vakarinį ir rytinį regionus. Vakaruose laidojami pilkapiuose, apie XII a. pr. m. e. mirusieji pradėti deginti. Degintiniai kapai, priešingai nei griautiniai, buvo dažnai be įkapių. Pilkapiai išsiskyrė keliais bruožais: jiem įrengti pasirenkama aukšta vieta, nudeginamas žemės paviršius aplink jį, sudedamas medinis (ankstyvuoju laikotarpiu) ar akmeninis ratas. Akmenų vainikai buvo sudaryti iš trijų dalių (vidinis, vidurinis, išorinis). Vidinis ir vidurinis akmenų vainikai buvo rengiami iš vienos eilės smulkių akmenų, o išorinis – iš stambiausių akmenų ir keliomis eilėmis. Pastebima tendencija, jog kuo ankstesni pilkapiai, tuo didesni atstumai tarp jų. Senuoju geležies amžiumi atsiranda kapinynų vainikai (nekropoliai). Etaloniniai žalvario amžiaus pilkapynai: Šlažių, Egliškių, Kurmaičių. Rytuose laidojama kitaip, daugiausiai plokštiniuose kapuose. Gyvenvietėse laidojamos vien žmonių galvos, šalia jų daug degėsių ir įkapių, kabučių, gintarinių dirbinių. Dingsta ochra. II tūkst. pr. m. e. II ketvirtyje rytinėje dalyje kapai turėjo būti degintiniai. Brūkšniuotosios keramikos srityje kapai nerandami. Ankstyvuoju žalvario amžiumi (XVIII-XII a. pr. m. e.) buvo paplitęs inhumacinis laidojimo būdas (griautinai palaidojimai). Vėlyvajame žalvario amžiuje (nuo XII a. pr. m. e.) įsitvirtino mirusiojo deginimo paprotys, kuris tęsėsi iki II-III a. pr. m. e., kai tokią tradiciją vėl keitė inhumacinė laidosena.