Satyrinė periodika

Satyrinė periodika – humoristiniai leidiniai, skirti visuomeninei kritikai. Juose spausdinami satyriniai ir humoristiniai kūriniai, kuriuose pašiepiamos socialinio, politinio, kultūrinio gyvenimo, etikos ir moralės ydos visuomenėje. Tarpukariu leistos satyrinės periodikos publikacijos pasižymi minėtų sričių aktualijų išmanymu bei intelektualia įžvalga. Satyrinių leidinių redakcijos jautėsi esančios pranašesnės už bulvarinius leidinius ir laikėsi savotiško „garbės kodekso“ – kritikavo ir smerkė tuos, kurie per spaudą suvedinėjo asmenines sąskaitas. Satyriniuose laikraščiuose ir žurnaluose dažniausiai dirbo tik keli nuolatiniai darbuotojai, todėl redakcijos nuolat ragindavo skaitytojus siųsti savo kūrybą.

Pirmieji lietuviški satyriniai leidiniai

Pirmas lietuviškas satyrinis leidinys pasirodė 1891 metais. Žurnalas (vadintas laikraščiu) „Tetutė“ Tilžėje ir Bitėnuose nereguliariai buvo leidžiamas iki 1893 metų. Gotišku ir lotynišku šriftu spausdinto leidinio išėjo trylika numerių. Žurnalo redaktorius – M. Jankus, bendradarbiavo J. Šliūpas, J. Penčiukas. „Tetutė“ kėlė Mažosios Lietuvos nacionalinio judėjimo klausimus, polemizavo su varpininkais. Iki Lietuvos valstybės sukūrimo daug lietuviškų satyrinių leidinių leista išeivių Jungtinėse Amerikos Valstijose („Ragana“, „Perkūnas“, „Pipiras“, „Tarka“ „Philadelphijos niekai“, „Laisvamanių žiedai“, „Dagis“ ir kt.). Tačiau satyrinės periodikos „aukso amžiumi“ laikytini 1918–1940 metai. Šiuo laikotarpiu leista apie keturias dešimtis satyrinių laikraščių ir žurnalų, tokius leidinius turėjo ir įvairios draugijos bei asociacijos (studentų, mokytojų draugijos ir pan.). Satyriniai lediniai labai skyrėsi savo periodiškumu, gyvavimo trukme, apimtimi bei tiražais. Nemaža tokių leidinių dalis ėjo vienerius ar kelerius metus, kai kurie išeidavo tik kartą, dažniausiai – balandžio pirmąją. Dalis satyrinių leidinių buvo savaitraščiai, kiti išeidavo kartą per dvi savaites, mėnesį, kai kurie buvo leidžiami nereguliariai. Leidinių apimtis – nuo dviejų puslapių laikraščių iki šešiolikos puslapių žurnalų. Tiražai – nuo šimto iki trijų tūkstančių .

Ilgiausiai gyvavę leidiniai

Iš visų Nepriklausomoje Lietuvoje leistų satyrinių leidinių išskirtini žurnalas „Spaktyva“ ir laikraštis „Kuntaplis“. Tai ilgiausiai ėję satyriniai leidiniai. „Spaktyva“ pasirodė 1924 metais ir buvo leidžiama iki 1934 metų. Žurnalas leistas Kaune, redaktoriais buvo B. Balčiūnas, P. Būdvytis. Per dešimt leidybos metų keitėsi leidinio periodiškumas – buvo leidžiamas kartą, dukart per mėnesį, kartais eidavo nereguliariai. „Spaktyvos“ redakcija yra išleidusi ir teminių numerių – „Spaktyva ir Motoras“, „Vytautinė Spaktyva“, leido biuletenį „Baisi telegrama“. Be to, 1928, 1929 ir 1931 metais pasirodė „Linksmas Spaktyvos kalendorius“. Laikraštis „Kuntaplis“ ėjo 1933–1940 metais Kaune. Savaitraštį redagavo V. Pranukevičius, H. Blazas ir T. Tilvytis. „Kuntaplyje“ buvo spausdinami J. Baltušio, H. Blazo, J. Čyžiaus, K. Jakubėno. L. Janušytės, D. Rodos, J. Šimkaus. T. Tilvyčio tekstai, J. Buivydo, R. Kalpoko, J. Martinaičio, P. Tarabildos, S. Žuko karikatūros. Laikraščio redakcija taip pat išleido kelis metinius priedus („Kuntaplio kalendorius“, „Kuntapliava“, Kuntaplynas“, „Kuntapliškoji enciklopedija“).

Satyrinė periodika sovietinės okupacijos metais

Sovietmečiu bene vienintelis satyrinis leidinys buvo žurnalas „Šluota“. Žurnalą dar 1934 metais nelegaliai pradėjo leisti Lietuvos komunistų partijos Kauno regiono komitetas, prisidengęs revoliucinių dailininkų grupės vardu. 1940–1941 metais „Šluotą“ leido vaizdinės agitacijos ir propagandos įstaiga „Agitpropas“, o nuo 1956 metų – LKP CK leidykla. „Šluotą“ redagavo B. Motuza-Matuzevičius, B. Žekonis, S. Žukas, J. Bulota, A. Strakšys. Nemaža dalis Nepriklausomoje Lietuvoje leistų satyrinių leidinių sovietmečio pradžioje „iškeliavo“ kartu su emigrantais. Dažnai nepakeistais pavadinimais satyriniai laikraščiai ir žurnalai buvo leidžiami lietuvių išeivių stovyklose Kemptene, Diorverdene, Hanau ir kituose Vokietijos miestuose, Svelvike (Norvegija), Brukline, Čikagoje, Bostone, Niujorke (JAV), Monrealyje, Velande (Kanada), San Paule (Brazilija), Montevidėjuje (Urugvajus), Buenos Airėse (Argentina), Melburne (Australija).

Satyriniai leidiniai po 1990 m

Prasidėjus Sąjūdžiui, imta leisti ir keletas naujų, ir bandyta tęsti kai kurių tarpukariu ėjusių satyrinių laikraščių ar žurnalų leidybą. 1988 metais pasirodė „Kranklys“ (red. L. Kiauleikis, leistas iki 1992 metų), 1989 metais – „Titnagas“ (red. A. Narbutas, leistas iki 1993 metų), „Ūpas“ (red. A. Dabulskis, leistas iki 1993 metų), 1990 metais – „Bezmėnas“ (red. S. Čyvas, leistas iki 1992 metų), atgaivintas savaitraštis „Kuntaplis“ (red. Č. Valadka, leistas iki 1991 metų) ir kt. Tačiau nei vienas iš jų neišsikovojo tvirtesnių pozicijų ir nesugebėjo suburti didesnio skaitytojų rato. Išleidus po keletą ar keliolika numerių, jų leidyba nutraukta.

Išnašos

1. Žurnalistikos enciklopedija. Vilnius, 1997.
2. TAMOŠIŪNAS, Julius. Lietuviškų periodinių leidinių bibliografija, 1832–1982. Kaunas, 1991.
3. Ten pat.
4. URBONAS, Vytas. Lietuvos žurnalistikos istorija. II dalis. Klaipėda, 2004.