Mandžukas

Mandžukas – 1932–1945 m. laikotarpiu šiaurės rytų Kinijoje (Mandžiūrijoje) egzistavusi marionetinė valstybė de facto kontroliuojama Japonijos imperijos. 1934 m. paskelbta kaip Mandžuko imperija, valdoma imperatoriaus Puyi. Nuo pat įkūrimo, Japonija investavo į Mandžuko industrializaciją, siekdama pasinaudoti ten esančiais gamtiniais ištekliais, kuriuos vėliau naudojo kariniams tikslams. Mandžuko žlugo pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, o teritorija buvo perduota Kinijai.

Mandžukas 滿洲帝國 Mandžuko imperija
← 1932 – 1945
imperatoriškasis antspaudas
Location of Mandžukas Mandžukas (tamsiai raudona spalva) Japonijos imperijos (rožinė spalva) sudėtyje.
Sostinė	Čangčunas
Kalbos	kinų, japonų
Valdymo forma	monarchija, marionetinė valstybė
imperatorius
1932-1945	Puyi
Era	Imperializmas
- įkūrimas	1932 m.
- grąžinta Kinijai	1945 m.
Valiuta	Mandžuko juanis

Įkūrimas

Japonijos įtaka teritorijoje plėtėsi po pirmojo kinų-japonų karo ir Rusijos-Japonijos karo. 1931 m. rugsėjį Japonija incenizavo , kurį panaudojo kaip pretekstą įvesti tiesioginę kontrolę. 1932 m. vasario 18 d. buvo paskelbta Mandžiūrijos nepriklausomybė nuo Kinijos, o tų pačių metų kovą įsteigta marionetinė Mandžuko valstybė.

1932 m. spalio mėnesį Tautų Lyga išleido ataskaitą, kurioje kritikavo Japonijos elgesį ir kaip sprendimą pasiūlė Mandžiūrijos autonomijos įsteigimą Kinijos sudėtyje. Išreikšdama savo protestą, Japonija 1933 m. vasarį pasitraukė iš Tautų Lygos ir panaudodama kariuomenę aneksavo ir prie Mandžuko prijungė dar dalį Kinijos teritorijos. Vėliau Mandžukas buvo naudojamas kaip patogi vieta rengti tolimesnius išpuolius prieš Kiniją.

Valdymas

Mandžuko imperatorius Puyi (1934 m.)

Mandžuko valdė Japonijos statytinis Puyi – paskutinis Čingų dinastijos imperatorius. Kadangi Puyi buvo mandžiūras, taip norėta parodyti, kad Mandžuko įkurta vietos gyventojų iniciatyva. 1934 m. Puyi statusas pakeltas į imperatoriaus, o Mandžuko paskelbta monarchija. Nepaisant imperatoriaus statuso, Puyi turėjo paklusti Valstybės tarybai, kurioje pagrindines pozicijas užėmė japonų pareigūnai. Taryba turėjo teisę svarstyti Puyi pasiūlymus ir nepriimtinus atmesti.

Ekonomika ir raida

Pagrindinis Japonijos interesas išlaikyti įtaką Mandžuke buvo teritorijoje esantys gamtiniai ištekliai. Siekiant vystyti išteklių gavybos ir perdirbimo pramonę, Mandžuko ekonomika buvo tampriai susieta su Japonijos. Padedamos centrinės valdžios, į pramonės plėtrą daug investavo didžiosios Japonijos kompanijos, buvo tiesiami keliai, geležinkelio linijos, plečiami ir modernizuojami miestai. Pastangos didžiąją dalimi buvo sėkmingos – Mandžukas per kelerius metus tapo stipriai industrializuotas ir sparčiai didino pramoninės gamybos apimtis. Tai Japonija vėliau išnaudojo karo tikslams, paversdama Mandžuką į išteklių tiekėją.

Mandžuko ekonominė plėtra į teritoriją pritraukė nemažai japonų. Jų skaičius 1940-ųjų pradžioje siekė apie vieną milijoną. Prie to prisidėjo ir aktyvus Japonijos valdžios siekis skatinti Japonijos gyventojų, ypač iš vargingesnių kaimiškų vietovių, įsikūrimą derlingesnėse Mandžuko žemėse. Naujakuriams būdavo dalinami žemės plotai, suteikiama parama žemės ūkio technikos įsigijimui. Japonijos gyventojų įkūrdinimas Mandžuko pakraščiuose turėjo ir strateginę prasmę, tikintis, kad prireikus žemdirbius bus galima mobilizuoti į armiją.

Žlugimas

Mandžukas žlugo paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis, 1945 m. rugpjūčio 9 d. prasidėjus sovietų invazijai. Negalėdama suformuoti pasipriešinimo, Japonija kiek daugiau nei per savaitę prarado visą Mandžuko teritoriją. Sovietų armija į nelaisvę paėmė apie 600 000 japonų gyventojų. Galutinai Mandžukas buvo išformuotas po Japonijos kapituliacijos.

Šaltiniai

1. Dorothy Perkins. Encyclopedia of China: History and Culture. Routledge, 2013, p. 306
2. Louis G. Perez. Japan at War: An Encyclopedia. ABC-CLIO, 2013, p. 218
3. Louis G. Perez. Japan at War: An Encyclopedia. ABC-CLIO, 2013, p. 219
4. Louis G. Perez. Japan at War: An Encyclopedia. ABC-CLIO, 2013, p. 219