Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Kinijos Respublikos istorija prasideda 1912 m. sausio 1 d. oficialiu Kinijos Respublikos (kin. 中華民國, pinyin: Zhōnghuá Mínguó) įkūrimu. Šis įvykis – ilgą laiką trukusių reformatoriškų, nacionalistinių judėjimų rezultatas. Kinijos Respublika (KR) pakeitė mandžiūriškąją Čing dinastiją.

History of China
Kinijos istorija
Legendiniai valdovai
Sia dinastija
Šangų dinastija
Džou dinastija
Činų dinastija
Hanų dinastija
Šešių dinastijų laikotarpis
Trys valstybės
Vakarų Dzin
Pietų ir šiaurės dinastijos
Sui dinastija
Tangų dinastija
5 dinastijos ir 10 karalysčių
Songų dinastija
Juan dinastija
Mingų dinastija
Čingų dinastija
Kinijos Respublika
Kinijos Liaudies Respublika

Per revoliuciją naudotos trys skirtingos vėliavos.

Kinijos Respublikos vėliava (1912–1928 m.), simbolizuojanti Penkių tautų sąjungos principą.

Kinijos Respublikos vėliava (nuo 1928 m.)

Vienas svarbiausių „Judėjimo už naująją kultūrą“ leidinių „Naujasis jaunimas“

Vasario 28-osios įvykiai Taivane, 1947 m.

1912–1916 m. KR dominavo generolas (Yuan Shikai) bei jam ištikimi karininkai. Po Juan Šikai mirties sekė „karo vadų laikotarpis“: šalies pietuose valdė Sun Jatseno (Sun Yat-sen) vadovaujami revoliucionieriai, šiaurėje – Juan Šikajaus įpėdiniai, tačiau taip pat atskiruose regionuose valdžią turėjo daug vietinių karo vadų. Po 1926–1927 m. jungtinės Guomindano ir Kinijos komunistų partijos „Šiaurės ekspedicijos“ šalis suvienijama. 1927–1949 m. yra Guomindano ir ypač vado Čiang Kaišeko (Chiang Kai-shek) dominavimo laikotarpis.

1949 m., pralaimėjusi pilietinį karą su komunistais, Guomindano vyriausybė pasitraukia į Taivano salą. Taivanas iki šiol save skelbia „Kinijos respublika Taivane“, tačiau Guomindanas nebėra vienintelė dominuojanti partija.

Vėlyvasis Čing laikotarpis

XIX a. Čing dinastija susidūrė su didelėmis problemomis: gyventojų skaičiaus augimu, dirbamos žemės trūkumu, vis labiau skurstančia valstietija, taip pat socialinėmis problemomis, tokiomis kaip opiumo vartojimas. Prasidėję neramumai išaugo į sukilimus, iš kurių garsiausias – Taipingų sukilimas. Be to, vis agresyvėjo Vakarų šalių imperializmas. Po nesėkmių Čing valdžia bandė modernizuoti kariuomenę, pramonę, susisiekimą, tačiau be didelės sėkmės. 1895 m. Kinija patyrė skaudų pralaimėjimą kare su Japonija. Ypatingų teisių Kinijos teritorijoje reikalaujantys vakariečiai vis įžūlėjo, tai atvedė į 1898–1900 m. Boksininkų sukilimą, nukreiptą prieš Vakarų imperializmą. Sukilimas tik dar labiau pablogino padėtį: imta baimintis, kad Kiniją užsieniečiai paprasčiausiai išsidalins gabalėliais.

Dėl imperatorienės-regentės Cisi bei ją palaikančių grupių stipraus konservatyvizmo Čing imperatoriaus rūmai vengė imtis radikalių reformų, tačiau po pažeminimo Boksininkų sukilime 1902 m. pagaliau pradėtos naujos reformos, turėjusios pakeisti valstybės struktūrą ir ilgainiui atvesti į konstitucinę monarchiją. Tačiau šios reformos reiškė naujas dideles išlaidas, kurios galų gale būtų gulusios ant ir taip nustekentos valstietijos pečių. Taigi tie, kas priešinosi šioms reformoms, priešinosi ne tiek jos tikslams, kiek priemonėms, kurių Čing turėjo imtis, kad reformas įgyvendintų. Antivakarietiškos nuotaikos virto antimandžiūriškomis nuotaikomis. Prie šio pokyčio prisidėjo Čing sprendimas monopolizuoti šalies geležinkelius: regionuose veikiančios elito grupės šį žingsnį suprato kaip pataikavimą vakariečiams, prasidėjo judėjimai už geležinkelio išlaikymą regionuose ir provincijose, prieš nacionalizaciją.

Sinhai revoliucija

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Sinhai revoliucija.

Tuo metu jau veikė nemažai radikalesnių reformų reikalaujančių revoliucinių grupių. Labiausiai išsiskyrė Sun Jatseno „Revoliucinis aljansas“, kuriam itin svarbus buvo užjūrio kinų palaikymas. Po kelių nesėkmingų sukilimų, 1911 m. spalį pavyko sukilimas Uhane. Po šio sukilimo provincijos viena po kitos ėmė skelbti nepriklausomybę nuo Čing imperijos. Bandydama sustabdyti procesą, Čing vyriausybė paprašė įtakingo, tačiau ne itin patikimo generolo (ir apsukraus politiko) Juan Šikajaus paramos. Į Juan Šikajų kreipėsi ir revoliucionieriai: jam buvo pažadėtas prezidento postas, jei jis įkalbės imperatorių Pu-i (Puyi) atsistatydinti. Revoliucionieriai šitokios taktikos ėmėsi, nes jiems buvo būtina tvirta karinė bazė: jei Juan Šikajus būtų likęs Čing pusėje, revoliucija būtų buvusi numalšinta.

Gruodžio 25 d. Sun Jatsenas išrinktas laikinuoju prezidentu, 1912 m. sausio 1d. oficialiai paskelbiamas KR įkūrimas ir Sun pradeda eiti pareigas. Apsisprendęs Juan Šikajus įkalbėjo imperatorių atsisakyti sosto: tai Pu-i padarė vasario 12 d. Kaip ir žadėta, vasario 14 d. Juan Šikajus perėmė KR prezidento postą.

Juan Šikai valdymas

Gavęs valdžią, Juan Šikai netruko joje įsitvirtinti. Į svarbiausius postus jis skyrė sau ištikimus karininkus. Kaip ir buvo numatyta anksčiau, 1912–1913 m. surengti pirmieji parlamento rinkimai, kuriuose daugumą laimėjo buvęs Sun Jatseno Revoliucinis aljansas, susijungęs su keliomis kitomis grupėmis ir pasivadinęs „Nacionalistų partija“ (Guomindanu – Guomindang). Tačiau kai kurie parlamento sprendimai netenkino Juan Šikajaus (ir atvirkščiai), kilo konfliktų, todėl 1913 m. Juan Šikajus įsakė Guomindanui išsiskirstyti, o 1914 m. paleido parlamentą, provincijų asamblėjas bei regioninius valdžios organus. Naujoje 1914 m. konstitucijoje Juan, kaip prezidentui, suteiktos praktiškai diktatoriškos galios.

1914 m. iškilo ir tarptautinių problemų: Japonija užpuolė Vokietijos valdytą teritoriją Šandonge. Kinija mėgino apriboti japonų ekspansiją, tačiau japonai atsakė pateikdami „21 reikalavimą“, tarp kurių buvo Vokietijos koncesijų perdavimas Japonijai bei įsipareigojimas į vidinius šalies reikalus įsileisti japonus patarėjus. Jausdamas Japonijos grėsmę, Juan Šikajus su didele dalimi reikalavimų turėjo sutikti. Tačiau šie reikalavimai sukėlė didelį pasipiktinimą visuomenėje: tai Juan Šikajui leido padaryti išvadą, kad visuomenė jį supranta ir palaiko.

Todėl 1915 m. Juan Šikajus žengė dar toliau: pasiskelbė tapsiąs imperatoriumi (iš tiesų jis buvo „išrinktas“ imperatoriumi) ir pradėjo pasiruošimus žengimui į sostą. Šiam jo sprendimui turėjo įtakos mintis, kad didžiajai daliai šalies gyventojų Respublika visai nerūpi, kad svarbiausia – stipri centralizuota valstybė ir nacionaliniai interesai. Tačiau Juan neįvertino inteligentijos, kariuomenės sentimentų – Respublikos principas daugeliui vis tik buvo svarbus. Naujos imperijos kūrimą 1916 m. nutraukė Juan Šikajaus mirtis.

Karo vadų laikotarpis

Mirus Juan Šikajui, dėl valdžios ėmė varžytis įvairūs karo vadai. Nors nominaliai vyriausybė ir parlamentas Pekine egzistavo, bet valdžia dažnai keitėsi, o šalis buvo susiskaldžiusi.

1917 m. rugpjūčio 13 d. po vidinių ginčų ir konfliktų Kinija įsijungė į Pirmąjį pasaulinį karą. Kinai prie karo daugiausia prisidėjo darbu – nemažai jų, didelio užmokesčio suvilioti, į Vakarus išvyko dar iki prasidedant pačiam karui. Karių Kinija nesiuntė.

Pagrindinis įsijungimo į karą tikslas buvo noras iš Vokietijos atgauti Šandongo provinciją. Tačiau japonai taip pat neatsisakė savo interesų Šandonge, ir tai išaiškėjo Paryžiaus konferencijoje. Versalio sutartimi Šandongas buvo atiduotas Japonijai: tai sukėlė milžinišką nepasitenkinimą Kinijoje. 1919 m. gegužės 4 d. Pekine prasidėjo masiniai studentų protestai. „Gegužės Ketvirtosios judėjimas“ buvo „Judėjimo už Naująją kultūrą“ kulminacija, abu žodžiai praktiškai tapo sinonimais. Šio judėjimo dalyviai buvo nepatenkinti tuo, kad Kinija pasaulyje laikoma antrarūše šalimi ir kūrė šalies stiprinimo planus, pagrįstus modernizavimo per mokslą ir demokratiją idėjomis. Sužinoję apie tokias tautiečių nuotaikas, Kinijos atstovai Paryžiuje Versalio sutartį pasirašyti atsisakė. Vėliau Gegužės 4-oji tapo simboline šalies nubudimo, sujudimo, atsinaujinimo data – ne atsitiktinumas ir tai, kad ši data buvo reikšminga ir per 1989 m. Tiananmenio aikštės įvykius.

GMD ir KKP aljansas bei šalies suvienijimas

1917 m. atskirą vyriausybę Guangdžou provincijoje pietuose buvo sudaręs Sun Jatsenas. Paskatintas Gegužės Ketvirtosios judėjimo dvasios, 1919 m. Sun atkūrė Guomindaną, o 1921 m. tapo pietinės vyriausybės prezidentu. Buvo kuriami šalies suvienijimo planai, tačiau Guangdžou vyriausybė buvo per silpna, todėl Sun Jatsenas kreipėsi pagalbos į Sovietų Sąjungą, kuri paskatino GMD sudaryti aljansą su neseniai įsikūrusia nedidele Kinijos komunistų partija. Tokia perspektyva nebuvo patenkinti nei nacionalistai, nei komunistai, tačiau tai buvo geriausias kelias į šalies suvienijimą. 1923 m. GMD pertvarkytas pagal leninistinės partijos principus, KKP nariai įjungti į GMD struktūrą. Taip pat įkurta Whampoa karo akademija, kuriai vadovauti paskirtas leitenantas Čiang Kaišekas (Chiang Kai-shek).

1925 m. Sun Jatsenas mirė. Whampoa akademijoje išugdyti karininkai tuo metu jau buvo pasirengę ilgai planuotai Šiaurės ekspedicijai prieš karo vadus. Ekspedicija pradėta 1926 m. ir šalis sėkmingai suvienyta 1927 m. Tačiau dar prieš ekspedicijos pradžią išryškėjo nesutarimai tarp kairiųjų ir dešiniųjų GMD-KKP aljanse. KKP ir kairieji nacionalistai naują vyriausybę nusprendė įkurti Uhane, tačiau dešinieji su Čiang Kaišeku priešakyje atsisuko prieš komunistus (Šanchajuje imtasi antikomunistinio teroro) ir sostine paskelbė Nankiną. Taigi Šiaurės ekspedicijos pabaigoje Kinija turėjo tris sostines: Uhaną, Nankiną ir vis dar karo vadų laikomą Pekiną. Iki 1928 m. Čiang Kaišekui pavyko konsoliduoti valdžią visoje šalyje, ir Nankino vyriausybė buvo pripažinta tarptautinėje arenoje.

GMD-KKP aljansui iširus, nusilpę komunistai pasitraukė į atokų regioną, kuriame įkūrė Sovietinę Kinijos respubliką.

Kinijos Respublika 1927–1937

Laikotarpis nuo 1927 m. iki 1937 m., dar vadinamas „Nankino dešimtmečiu“ (kin. 南京十年, pinyin: Nanjing shinian), buvo sąlyginai stabilaus valdymo laikotarpis. Provincijose tęsėsi pilietinis karas su komunistais. Po nesėkmingų karinių kampanijų serijos, 1934 m. nacionalistams pavyko komunistus išvyti iš jų pagrindinės teritorijos – Dziangsi sovieto. Komunistai leidosi į Ilgąjį žygį: 1934–1935 m., vengdami nacionalistų armijos, jie įveikė tūkstančius kilometrų. Tik mažiau nei dešimtadalis išėjusiųjų pasiekė tikslą: naują KKP bazę (Yan’an).

GMD ir Čiang Kaišekas sėkmingai įtvirtino savo valdžią miestuose (bet ne kaimo vietovėse). Ketvirtasis dešimtmetis buvo kosmopolitinės miestų kultūros klestėjimo laikotarpis, ypač iškilo Šanchajus. Didiesiems miestams – Šanchajui, Pekinui, Tiandzinui ypač darė įtaką juose išlikusios Vakarų valstybių teritorijos (koncesijos). GMD savo valdymą rėmė Sun Jatseno suformuluotais „Trimis liaudies principais“ (liaudies suvereniteto, liaudies pragyvenimo šaltinių užtikrinimo bei nacionalizmo) ir numatytomis valstybės kūrimo stadijomis (karinio valdymo etapas baigėsi su Šiaurės ekspedicija, prasidėjęs politinės globos etapas turėjo ateityje baigtis rinkimais ir konstituciniu valdymu). „Politinę globą“ partija įprasmino per griežtą pilietinį ugdymą ir tokias organizacijas kaip skautai. 1934–1935 m. vykdytas „Naujojo gyvenimo judėjimas“, kuriuo buvo siekiama sukurti dvasiškai ir fiziškai tvirtą tautą. Nors ir buvo iškelti dideli tikslai pataisyti tautos moralę, ilgainiui iš judėjimo teliko smulkmeniškas higienos normų taikymas.

Karas su Japonija

Po triumfo Paryžiuje, Japonija neatsisakė pretenzijų į kitas Kinijos teritorijas. 1931 m. japonai užėmė Mandžūriją ir paskelbė ją savo satelitine valstybe. Į Mandžūrijos „sostą“ buvo pasodintas atstatydintasis Čing imperatorius Pu-i. Tai neigiamai paveikė Kinijos ekonomiką, nes Mandžūrija buvo itin svarbi plėtojant pramonę.

Kitoms šalims nereaguojant, japonai stūmėsi toliau į Pietus nuo Didžiosios sienos. Guomindanas į situaciją reagavo nepakankamai gerai, nes buvo užsiėmę komunistais. Tai sukėlė didelį nepasitenkinimą visuomenėje – ir komunistai sugebėjo tuo pasinaudoti. Į Guomindano valdomą Kiniją buvo įtraukta nemažai valdžios provincijose neatsisakiusių karo vadų. Komunistai įkalbėjo vieną jų, „jaunąjį maršalą“ Džang Sueliangą (Zhang Xueliang), inscenizuoti Čiang Kaišeko pagrobimą ir pareikalauti nedelsiant organizuoti kovą su japonais. Pagrobimas pavyko: neturėdamas išeities, Čiang Kaišekas sudarė antrąjį aljansą su komunistais, šįkart – karo su Japonija tikslu. Komunistų Raudonoji armija performuota į Kinijos Respublikos armijos Aštuntąjį divizioną.

1937 m. liepą prasidėjo atviras karas tarp Kinijos ir Japonijos. Po tris mėnesius trukusio mūšio ir bombardavimų japonai užėmė Šanchajų, neilgai trukus krito sostinė Nankinas. Nankine prasidėjo itin žiaurios žudynės ir moterų prievartavimai (Nankino žudynės).

Komunistai su Guomindano pajėgomis drauge kovojo su japonais, tačiau nesutarimai tarp jų pačių kuo toliau, tuo labiau ryškėjo. Karas su Japonija pagaliau leido komunistams atvirai ir legaliai suburti savo armiją – visų pirma iš valstiečių, kurie komunistus noriai sekė, nes šie galėjo suteikti jiems realią apsaugą, kokios Guomindano vyriausybė taip ir nesuteikė.

1945 m. baigėsi Antrasis pasaulinis karas. Kinijoje japonai buvo nugalėti su JAV pagalba. Nors teoriškai didžiajame kare Kinija buvo nugalėjusiųjų pusėje, pati šalis buvo labai prastos būklės: ekonomiškai silpna ir ant atviro pilietinio karo ribos.

Pasitraukimas į Taivaną

Pasibaigus karui su Japonija, įsisiūbavo pilietinis karas. Iš pradžių komunistai turėjo atlaikyti Guomindano puolimus ir laikėsi Mao Dzeduno (Mao Zedong) suformuluotos partizaninio karo taktikos. 1947–1948 m. GMD liko įsitvirtinę, KKP pamažu pradėjo kontratakuoti. 1948–1949 m. GMD buvo priversti trauktis, KKP puolė visu pajėgumu.

Guomindano armija buvo pavargusi, išsibarsčiusi, nedisciplinuota, nors ir didesnė už (vėliau pervadintą Raudonąja armija). 1949 m. sausį komunistai beveik be kovos paėmė Beipingą ir grąžino jam Pekino (Beidžingo – Beijing) vardą. Vienas po kito komunistams pasidavė dauguma Kinijos miestų. Čiang Kaišekas nusprendė trauktis į Taivano salą, kuri nuo 1895 m. buvo valdoma japonų, bet 1945 m. buvo atiduota Kinijos Respublikai. Į Taivaną pasitraukė keli šimtai tūkstančių karių ir apie pora milijonų civilių, daugiausia vyriausybės narių bei verslo atstovų. Gruodžio mėnesį Čiang Kaišekas laikinąja Kinijos Respublikos sostine paskelbė Taipėjų (Taibei).

Kinijos Respublika Taivane

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Taivano istorija.

1945 m. Kinijos Respubliką perėmė Taivano administravimą iš Japonijos. Guomindano valdžiai sunkiai sekėsi valdyti regioną, ypač išryškėjo nesutarimai tarp iš žemyninės Kinijos atsiųstos administracijos ir vietinių gyventojų, kurių dauguma buvo per kelis šimtmečius į Taivaną atsikėlę Kinijos rytinių pakrančių gyventojai ir save laikė taivaniečiais. 1947 m. vasario 28 d. įsiplieskė konfliktas, pradėjęs „baltąjį terorą“ Taivane: protestuodami prieš tai, kad policija be priežasties nušovė prekeivį, taivaniečiai maištavo įvairiose vietose visoje saloje. Taivano valdytojas prieš maištininkus panaudojo karinę jėgą. Tūkstančiai žuvo ar buvo įkalinti. Po šių maištų buvo paskelbta karo padėtis, galiojusi iki pat 1987 m. Daug „baltojo teroro“ aukų buvo taivaniečių kilmės elitas: politikai, pasiturintys žmonės, intelektualai. Taip pat naikinti visi, turėję kokių nors ryšių su komunistais.

Karo padėtis iš esmės formavo Taivano politiką 1947–1987 m. Čiang Kaišekas ir jo įpėdinis laikėsi pozicijos, kad karo padėtis turėtų būti laikoma „kol Kinija bus suvienyta“. Iš tiesų Guomindanas neturėjo didelių iliuzijų artimiausiu metu atkovoti žemyninę Kinijos dalį, be to, buvo įsipareigojęs JAV nesiimti karinių veiksmų. Kinijos Respublikos valdžia Taivane 1949 m. kabojo ant plauko, tačiau situacija pernakt pasikeitė, kai 1950 m. prasidėjo Korėjos karas, ir JAV perbrėžė savo gynybos liniją, aprėpdama ir Taivaną. JAV parama padėjo Taivanui vystyti ekonomiką, bet Taivanas turėjo įsipareigoti nesiimti karinių veiksmų prieš Kiniją.

Kinijos Respublikos Taivane valdžia teigė esanti teisėta Kinijos valdžia. Buvo laikomasi pozicijos, kad parlamente turėtų išlikti parlamentarai, išrinkti žemyne 1947–1948 m. Tačiau ilgainiui parlamentas mažėjo dėl parlamentarų mirties, 1969 m. buvo surengti papildomi rinkimai. Darėsi aišku, kad žemynas artimiausiu metu į Kinijos Respublikos įtakos sferą nesugrįš. Per vietinės reikšmės rinkimus ir papildomus rinkimus į parlamentą iškilo grupė politikų, save vadinusių dangwai – „už Partijos ribų“. 1986 m. šie politikai susivienijo į Demokratinę pažangos partiją (DPP).

1987 m. atšaukta karo padėtis. Taivane spartėjo demokratėjimo procesas. 1996 m. pirmą kartą tiesiogiai išrinktas prezidentas. Vis tik ilgą laiką DPP ir kitoms mažesnėms atskilusioms partijoms nepasisekė iškovoti daugumos. 2000 m. prezidento rinkimus laimėjo DPP kandidatas ir poste išsilaikė iki 2008 m., kai Guomindanas vėl didele balsų persvara laimėjo ir parlamento, ir prezidento rinkimus.