54 46 š pl 25 32 r ilg 54 767 š pl 25 533 r ilg 54 767 25 533 Miškas netoli KaračiūnųTies Smėlyne Lavoriškių Nemenčinės

54°46′ š. pl. 25°32′ r. ilg. / 54.767°š. pl. 25.533°r. ilg. / 54.767; 25.533

Lavoriškių–Nemenčinės miškai arba Lavoriškių giria – šeštas pagal plotą Lietuvos miškų masyvas, esantis Vilniaus rajono savivaldybės ir Vilniaus miesto savivaldybės teritorijose, į rytus ir šiaurės vakarus nuo Vilniaus.

Geografija

Plotas 31 010 ha, mišku apaugę 27 500 ha. 50 miškų; didesnieji: Antavilių, Avietynės, Bezdonių, Dolnios, Kairėnų, Lavoriškių, Nemenčinės, Rokantiškių, Santakos, Skersabalių, Taurijos, Valakupių. 65 % miškų yra valstybės reikšmės, priklauso Vilniaus miškų urėdijai, Nemenčinės miškų urėdijai bei Vilniaus miesto savivaldybei. Masyvas prasideda Valakupiuose (Vilniaus miesto dalis) ir tęsiasi į šiaurės rytus iki Neries ir Žeimenos santakos, rytuose pereina į Baltarusijos teritoriją. Miškuose yra miestelių ir kaimų (Arvydai, Ąžuolinė, Bezdonys, Buzaraistis, Nemenčinė, Vilkiškės ir kitų). Masyvą kerta geležinkelis Vilnius–Turmantas, plentas 102 Vilnius–Švenčionys–Zarasai . Paviršius – kalvota lyguma, pietrytinėje dalyje – Taurijos baseino pelkėta nusausinta žemuma. Miškų šiauriniu pakraščiu teka Neris, jos kairysis intakas Bezdonė ir į ją įtekantis Trinkulis, pietiniu pakraščiu – Vilnia ir jos dešinieji intakai Taurija ir . Yra 10 ežerų didžiausi: Antavilis, Balžis, Juodis, Tapelių ežeras.

Reljefas šiaurės vakaruose lygus, pelkėtas, pietryčiuose kalvotas. Dirvožemiai jauriniai glėjiški, vietomis tipiški jauriniai, smėliniai.

Miškuose įrengtos miško poilsiavietės, pėsčiųjų ir dviratininkų takai, yra įsiterpusių kolektyvinių sodų ir stacionarių poilsiaviečių; gausu gamtos ir kultūros paminklų (12 pilkapių). Masyvo pietvakarinėje dalyje yra Pavilnių regioninis parkas, vidurinėje – Dvarčionių geomorfologinis draustinis ir Skersabalių geomorfologinis draustinis, pietinėje – Vilnios hidrografinis draustinis, rytinėje dalyje – , Taurijos ornitologinis draustinis ir .

Medynai

Miškuose vyrauja savaiminės kilmės brukniniai ir mėlyniniai pušynai su eglių, beržų ir juodalksnių priemaiša.

Miško augavietės nederlingos normalaus drėgnumo. 1 % miškų – rezervatiniai I grupės, 8 % – ekosistemų apsaugos II A grupės, 20 % – rekreaciniai II B grupės, 16 % – apsauginiai III grupės, 55 % – ūkiniai IV grupės. Kultūrinės kilmės medynų 24 %. pušynų yra 72 %, eglynų 11 %, beržynų 10 %, baltalksnynų 3 %, juodalksnynų ir drebulynų po 2 %. jaunuolynai sudaro 30 %, pusamžiai medynai 49 %, bręstantys 14 %, brandūs 7 %. Medynų vidutinis amžius 65 m., bonitetas 11,1, skalsumas 0,74, tūris 237 m³/ha.

Gyvūnija

Lavoriškių girioje yra briedžių, stirnų, šernų, barsukų, lapių, kurtinių, tetervinų, jerubių, užklysta ir lūšys.

Istorija

1944–1953 m. Lavoriškių-Nemenčinės miškuose prieglobstį rasdavo Vytauto apygardos Tigro rinktinės Lietuvos partizanai.

Šaltiniai

Algirdas Brukas. Lavoriškių-Nemenčinės miškai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 632 psl.

[1] Algirdas Brukas. Lavoriškių-Nemenčinės miškai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 632 psl.