Deltuva

Kitos reikšmės – Deltuva (reikšmės).

Deltuva
Deltuvos mūšio obeliskas
Deltuva
55°14′20″š. pl. 24°40′08″r. ilg. / 55.239°š. pl. 24.669°r. ilg. / 55.239; 24.669 (Deltuva)
Apskritis	Vilniaus apskritis
Savivaldybė	Ukmergės rajono savivaldybė
Seniūnija	Deltuvos seniūnija
Gyventojų (2021)	464
Vikiteka	Deltuva
Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) Vardininkas: Déltuva Kilmininkas: Déltuvos Naudininkas: Déltuvai Galininkas: Déltuvą Įnagininkas: Déltuva Vietininkas: Déltuvoje
Istoriniai pavadinimai	rus. Девельтово,, Дзевалтовоrus. Дзевалтовъ, Дзiевялтовъ,, Константиново, vok. Dewiltau

Deltuva – miestelis Ukmergės rajono savivaldybėje, prie kelio  145  Kėdainiai–Šėta–Ukmergė , 6 km į vakarus nuo Ukmergės. Seniūnijos, seniūnaitijos ir parapijos centras. Vakariniu pakraščiu teka dešinysis Šventosios intakas Armona. Yra paštas (LT-20042), bendruomenės namai. Stovi Deltuvos Švč. Trejybės bažnyčia (pastatyta 1752 m., atstatyta 1872 m.), XVI a. evangelikų reformatų bažnyčios liekanos (sugriauta 1946 m.), obeliskas Deltuvos mūšiui atminti (1998 m., už miestelio kapinių, link kelio į Ukmergę). Miestelio šiaurės vakaruose stūkso gamtos paminklas – duobenuotasis .

Deltuvos centras

Evangelikų reformatų bažnyčios griuvėsiai

Etimologija

Vietovardžio Deltuva kilmė iki galo neišaiškinta – tai vienas neaiškiausių lietuviškų vietovardžių. Istoriniuose šaltiniuose ir miestelio įvardijimas įvairuoja; dabartine forma (Deltuva) jis žinomas jau nuo XVI a., tačiau anksčiau jo šaknyje greičiausiai buvo iki šiol neišlikęs dėmuo -velt- (jis matomas kad ir vietovardžio užrašymo variante Dewilto[w]). Dalis lietuvių kalbininkų spėja, kad ankstyviausia vietovardžio Deltuva forma buvo Dėviltava; kai kas šią rekonstruotą formą netgi kildina iš (taip pat rekonstruoto) asmenvardžio Dėviltas. Kita vertus, keletas žinomų toponimikos analogijų, o taip pat faktas, kad Deltuvos miestelyje gyvenantį žmogų iki pat XX a. buvo įprasta vadinti žodžiu deltuvis tarsi leistų spėti vietovardį Deltuva esant etnoniminės kilmės (plg. su analogiškos sandaros kuopiniais etnonimais (genčių vardais) ir iš jų kilusiais regionimais Le[i]tuva, Lietuva, Deinava, Dainuva, Karsava, Karšuva; iš etnonimo deltuva gali būti kilusi ir pietų Lietuvoje (daugiausia Suvalkijoje) paplitusi lietuviška pavardė Deltuva, Deltuvas).

1867 m. Lietuvos generalgubernatoriaus (1818–1882) garbei Deltuva pavadinta Konstantinovu (rus. Константиново). Istorinis vardas miesteliui grąžintas 1914 m.

Istorija

Dauguma istorikų dabartinę Deltuvą sieja su Volynės metraštyje porą kartų paminėta Deltuvos žeme. Iš tų laikų išlikęs .

Deltuva minima nuo 1219 m. 1264 m. Vaišvilkas keršydamas jo tėvo Mindaugo žudikams jėga paėmė Deltuvos pilį, o Deltuvos žemę prijungė prie Didžiojo kunigaikščio valdų. 1385 m. kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose minimas Deltuvos valsčius (land Dewilto[w]), kurio centras neabejotinai turėjo būti dabartinės Deltuvos prototipas. 1434 m. minimas Ldk . XV a. Deltuvos miestelio ir savininkai buvo , vėliau – Kęsgailos, nuo XVI a. pradžios – Radvilos.

1444 m. miestelyje Mykolas Kęsgaila Valimantaitis pastatydino katalikų bažnyčią, prieš 1570 m. Radvilos – evangelikų reformatų bažnyčią, prie kurios buvo parapinė mokykla, minima dar ir 1629 m. bei 1650 m. 1560 m. minimas Deltuvos miestelis. Deltuva pažymėta 1613 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos žemėlapyje. Nuo 1681 m. Deltuva priklausė M. A. Oginskiui. 1744 m. Deltuva gavo turgaus ir prekymečio privilegiją.

Nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. vidurio veikė katalikų parapinė mokykla, kurioje 1777 m. buvo 11, 1863 m. – 29 mokiniai. 1865 m. įsteigta valdinė pradžios mokykla, nuo 1903 m. – mergaičių valdinė pradžios mokykla, nuo 1957 m. vidurinė mokykla, nuo 2001 m. Deltuvos pagrindinė mokykla.

1812 m. birželio 28 d. pradžioje įvyko Deltuvos mūšis (Ukmergės mūšis), kuriame susirėmė besitraukiančios Rusijos imperijos kariuomenės pirmasis pėstininkų korpusas ir puolančios Prancūzijos armijos avangardo kariai. XIX a. Deltuvą valdė Tiškevičiai. 1850 m. ir 1937 m. Deltuva degė. Draudžiamąją lietuvių spaudą Deltuvos valsčiuje platino A. Rimkevičius, P. Vareikio šeima, daraktorės O. Virbickienė, O. Žliobaitė. XIX a. Deltuva miestelis Vilkmergės apskrityje.

1905 m. pašalinta carinė valsčiaus valdyba. Miestelyje yra išlikusi XIX a. pab.–XX a. pr. statyta senoji klebonija, susijusi su Lietuvos kariuomenės artilerijos gimimo istorija. 1919 m. pradžioje Deltuva buvo užimta bolševikų kariuomenės, prieš kurią kovoję lietuvių pėstininkai ir raiteliai atsigabeno pirmąsias Lietuvos kariuomenės patrankas. Pirmasis šūvis 1919 m. kovo 28 d. iš patrankos, stovėjusios Milašiūnų kaimo laukuose, buvo paleistas į Deltuvos kleboniją, kurioje tuo metu buvo įsikūręs bolševikų kariuomenės štabas. Sviedinys nesprogo, tačiau paliko išmuštą pėdsaką pastato sienoje ir sujungė miestelio vardą su Lietuvos kariuomenės artilerijos gimimo istorija. 2013 m. ant senosios klebonijos pastato atidengta memorialinė lenta, kurioje įamžintas pirmasis Lietuvos kariuomenės artilerijos šūvis 1919 m.

Deltuva nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Po karo Deltuvos valsčiuje veikė Lietuvos Vyčio apygardos partizanai. 1949–1993 m. buvo kolūkio centrinė gyvenvietė, turėjo savo muziejų. 1946 m. įkurta biblioteka, ambulatorija, 1962 m. pastatyti Kultūros namai.

2009 m. lapkričio 2 d. patvirtintas Deltuvos herbas. 2012–2013 m. pagal Europos Sąjungos finansuojamą projektą „Deltuvos miestelio gyvenamosios aplinkos viešosios infrastruktūros gerinimas“ buvo atlikti miestelio gatvių ir šaligatvių dangų, apšvietimo atnaujinimo darbai, įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės, sutvarkytos poilsio vietos, visuomeniniai pastatai.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
X–XIV a.	Deltuvos valsčiaus centras	Deltuvos žemės centras
1861–1950 m.		Ukmergės apskritis
1950–1995 m.	Deltuvos apylinkės centras	Ukmergės rajonas
1995–	Deltuvos seniūnijos centras	Ukmergės rajono savivaldybė

Kūdra prie Deltuvos bažnyčios

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1865 m. ir 2021 m.
1865 m.*	1897 m.^sur.	1902 m.	1923 m.^sur.	1959 m.^sur.	1970 m.^sur.	1975 m.
320	516	485	589	356	352	382
1979 m.^sur.	1985 m.	1989 m.^sur.	2001 m.^sur.	2011 m.^sur.	2021 m.^sur.	-
482	445	521	503	513	464	-
* pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.
Demografinės raidos histograma

Žymūs žmonės

Iš Deltuvos valsčiaus kilę 8 Nepriklausomybės karo laikų Vyčio Kryžiaus kavalieriai. Penki Vyčio Kryžiaus kavalieriai – Pranas Bartkevičius, Mykolas Ingelevičius, Juozas Mučinskas, Jonas Ribickas, Stasys Vaitkus – palaidoti Deltuvos kapinėse.

Deltuvoje gimė:

• Mykolas Kęsgaila Valimantaitis, Žemaitijos seniūnas, Vilniaus kaštelionas.

Galerija

• Atnaujinta gatvė
• Centre
• Bendruomenės namai
• Senoji klebonija
• Memorialinė lenta ant klebonijos
• Senelių namai
• Kapinių koplyčia

Šaltiniai

1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. . // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. .
2. Девельтово. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 10 (19) : Давенпорт — Десмин. С.-Петербургъ, 1893., 240 psl. (rus.)
3. Дзевалтово. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 10А (20) : Десмургия — Домициан. С.-Петербургъ, 1893., 564 psl. (rus.)
4. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 57 psl.
5. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 45–58
6. Dziewałtów. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. II (Derenek — Gżack). Warszawa, 1881, 289 psl. (lenk.)
7. Deltuvos biblioteka
8. Kazys Misius, Algimantas Miškinis. Deltuva. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 599 psl.
9. Deltuva – „miestietiška“ gyvenvietė
10. Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
11. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
12. Deltuva. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 386 psl.
13. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
14. Deltuva. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, II t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1977. T.II: Bangladešas-Demokratinis, 623 psl.
15. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
16. Algimantas Miškinis, Kazys Misius ir kt. Deltuva. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 407
17. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
18. Vilniaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
19. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.

• Deltuva. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 474 psl.

Nuorodos

• Deltuvos žemėlapiai 2013-08-25 iš Wayback Machine projekto.

Aplinkinės gyvenvietės
			Žeimiai – 6 km
	SIESIKAI – 16 km Gintarai – 1 km Jakutiškiai – 6 km		Statikai – 4 km UKMERGĖ – 7 km
	VEPRIAI – 12 km