Estų tautinis kostiumas est Eesti rahvariided estų tradicinė apranga kultūrinio paveldo dalis Estijos kultūros centruose

Estų tautinis kostiumas (est. Eesti rahvariided) – estų tradicinė apranga, kultūrinio paveldo dalis. Estijos kultūros centruose rengiamos specialios tautinių drabužių dienos, kurių metu galima mainytis, pirkti, parduoti tautinius drabužius. Priimta turėti savo autentiškus tautinius kostiumus, kurie būtų artimi istoriniam originalui.

Istorija

Estų liaudies drabužiai pradėti minėti XI–XIII a.

Moters kostiumą sudarė lininiai marškiniai ilgomis rankovėmis ir vilnonė sermėga. Aplink klubus moterys apsivyniodavo vilnonio audinio atraižą ir pritvirtindavo ją juosta. Dėvimi drabužiai rodė nešiotojo socialinį statusą, šeiminę padėtį, amžių. Drabužius siūdavo daugiausiai iš namų darbo vilnonių bei audinių. Iš lino pirmiausia siuvo ištekėjusių moterų marškinius ir galvos apdangalus, iš vilnos - įvairius drabužius, pirštines, kojines. Ilgą laiką apranga buvo natūralios spalvos: lininiai audiniai balinti, viršutiniai vilnoniai drabužiai buvo rudos arba juodos spalvos. Kad išausti medžiagą sijonui, verpalus dažydavo augaliniais dažais. Labiausiai buvo paplitusi raudona spalva. Iš pirmųjų pirktinių dažų XVIII a. paplito indigas.

Papuošalus nešiojo ne tik per šventes, bet ir kasdien, net dėvint darbo drabužius. Karoliai būdavo geros sveikatos ženklas. Dar mažai mergaitei užkabindavo ant kaklo balto ar spalvoto stiklo arba akmens karolius. Šventinius papuošalus vertino, juos paveldėdavo iš kartos į kartą. Jie būdavo pagaminti iš sidabro, vario ar alavo. Ypač puošnūs, spalvingi ir prasmingi papuošalai būdingi Pietryčių Estijai.

Pilną šventinį kostiumą merginos ir vaikinai gaudavo sutvirtinant, priėmimo į protestantų bendruomenę apeigų metu. Vedusio ir nevedusio vyro drabužiai būdavo beveik tokie pat. Moterų drabužiai skirdavosi. Skirtingi būdavo merginos ir ištekėjusios moters, ištekėjusios moters ir našlės drabužiai. Merginos dėvėdavo galvos raiščius arba vainikus. Beveik visoje Estijos teritorijoje jų drabužių komplekte nebūdavo prijuostės. Ištekėjusios moterys privalėdavo dėvėti galvos apdangalą ir ryšėti prijuostę. Buvo tikima, kad šeimininkė be prijuostės galėjo pakenkti derliui.

Regionų tautiniai kostiumai

Nors šalies teritorija nedidelė, bet tradiciniai estų drabužiai turi savitų skirtumų Pietų Estijos, Šiaurės Estijos, Vakarų Estijos ir salų regionuose. Tai lėmė žmonių baudžiavinė priklausomybė, be to, buvo keliaujama daugiausiai vien savosios parapijos ribose.

Estų moterų tautinio kostiumo etalonu sovietmečiu laikytas ryškiaspalvis drabužis, kilęs iš Muhu salos. Tai nebuvo autentiškas kostiumas, nes prie ryškaus Muhu drabužio buvo priderintos įvairių kitų regionų kostiumų detalės.

Pietų Estijai būdingi seniausi rūbai, ypač regione. Tuo tarpu pietuose, Virumoje pastebimi panašumai su tradiciniu latvių kostiumu. Po visą pietinę Estiją paplitę rusiški motyvai: siuvinėjimas raudonu siūlu ir audimo raudonu siūlu raštas. XVIII a. paplito platūs vienspalviai, vėliau dryžuoti sijonai. Moterys dėvėjo geometriniais ornamentais arba ažūru išsiuvinėtus marškinius su ilgomis rankovėmis.

Šiaurės Estijos pakrančių rajono drabužį įtakojo suomiškos tradicijos. Moterų marškiniai buvo be rankovių, ant jų dėvėta trumpa palaidinė. Išskirtiniu bruožu buvo siuvinėti augaliniai ornamentai. Buvo nešiojama moteriška į puodelį panaši kepuraitė. Vyrų kostiumo kelnės buvo iki kelių.

Pietų Estijoje vyravo viršutiniai natūralios spalvos (juodos arba rudos) vilnoniai rūbai. Moterys ant marškinių dėvėjo ilgarankovį kardiganą ir liemenę, sudėtą trikampę skarelę ant pečių. Galvos apdangalų įvairovė skyrėsi pagal parapijas. Čia gyvenančių etninių setų drabužiai buvo saviti, turėjo rusiškų drabužių elementų.

Atskirose salose (Sarema, Hijuma, Muhu) gyvenantys žmonės turėjo savo stiliaus drabužius. Saremoje net atskirų parapijų drabužiai buvo savitų bruožų, tačiau turėjo daug bendro su Estijos švedžių apranga, pavyzdžiui plisuoti sijonai. XIX a. anksčiau buvę vienspalviai sijonai virto dryžuotais. Prijuostes taip pat nešiojo paauglės mergaitės. Hijumos saloje moterys dėvėjo trumpas palaidinukes ilgomis rankovėmis, Saremos pavyzdžio marškinius ir . Buvo avima bateliais, tik Muhu saloje dar buvo nešiojamas valstiečių apavas (minkšti bekulniai batai iš odos). Būtiniausiems daiktams su savimi nešiotis buvo naudojamas medžiaginis maišelis, gausiai dekoruotas karoliukais, galionais, aplikacijomis, parišamas prie juostos.

Saremoje moteriški galvos apdangalai buvo įvairūs. Kasdien moterys nešiojo virbalais megztą kalpoką su šepetėliu (tukt-müts), šventadieniais — įvairių formų kailiu aptaisytas kepuraites, taip pat kieto karkaso har-jutanu. XIX a. antroje pusėje paplito kykai.

Hijumos saloje tradicinių drabužių stilius panašus į Saremos, tačiau vystėsi savitai. Atskiros detalės rodo vietinių švedų įtaką. Hijumos moterų puošyboje iki pat XIX a. išsilaikė senoviška odinė juosta, papuošta bronzinėmis plokštelėmis. Prie juostos buvo tvirtinamos grandinėlės, peilis ir adatinė. Vyrai salose rengėsi panašiai kaip ir žemyninėje Estijoje.

Galerija

Šokėjai
Estės su tautiniais rūbais
Pašto ženklas (1961)
Setų šventė
Istoriniai estų rūbai

Nuorodos

Vikiteka: Estų tautinis kostiumas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Estų tautiniai kostiumai (facebook.com)
Estų tautinis kostiumas(estonica.org) 2017-05-21 iš Wayback Machine projekto.
Estų tautinis kostiumas (eestikultuurist.ut) 2019-11-26 iš Wayback Machine projekto.
Estijos mada – tautinis kostiumas (estonianworld.com)
Estijos nacionalinis kostiumas (narod.ru)

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.