Džu De 朱德Vyriausiasis vadasKinijos Liaudies Respublikos maršalasGimė 1886 m gruodžio 1 d SičuanasMirė 1976 m liepos 6 d


Kinijos Liaudies Respublikos Pirmininko Pavaduotojas
Ėjo pareigas	1954 m. rugsėjo 27 d. – 1959 m. balandžio 27 d.
Vėlesnis	Soong Čing-ling ir Dong Biwu
Kinijos Komunistų partijos Pirmininko Pavaduotojas
Ėjo pareigas	1956 m. rugsėjo 28 d. – 1966 m. rugpjūčio 1 d.
Nacionalinio Liaudies Kongreso narys
Ėjo pareigas	1954 m. rugsėjo 15 d. – 1976 m. liepos 6 d.

Partija

Kinijos Komunistų Partija

Džu De (kin. 朱德, pinyin: Zhū Dé, Chu Teh; 1886 m. gruodžio 1 d. – 1976 m. liepos 6 d.) – kinų generolas, karo vadas, politikas, revoliucionierius ir vienas iš Kinijos komunistų partijos pionierių. Jis gimė 1886 m. neturtingoje šeimoje Sičuane. Tačiau, kai jam buvo devyneri metai, jį pasiėmė turtingas dėdė. Dėdės turtas nulėmė Džu priėmimą į karinę akademiją. Po studijų akademijoje, jis prisijungė prie sukilėlių armijos ir netrukus tapo karo vadu. Tuo pačiu metu jis gilinosi į komunizmo ideologiją. Jis gretai kilo ranguose ir kai Kinija buvo pavaldi Mao Dzedunui, Džu jau buvo aukšto rango pareigūnas Kinijos komunistų partijoje. Jis tarnavo kaip vyriausiasis kariuomenės vadas Antrojo Kinijos-Japonijos karo metu. Po Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo, 1955 m., Džu tapo vienu iš dešimties Liaudies Išlaisvinimo Armijos maršalų. 1975 m. po pareigybės panaikinimo, Džu būdamas Nacionalinio Liaudies Kongreso Nuolatinio Komiteto Pirmininku, turėjo prezidento įgaliojimus. Džu išliko svarbia politine figūra iki savo mirties 1976 m.

Ankstyvasis gyvenimas

Džu gimė 1886 m. gruodžio 1 d. vargšo ūkininko šeimoje Hungo mieste, Jilongo apskrityje, kalvotoje ir izoliuotoje šiaurinėje Sičuano provincijos dalyje. Jo hakų šeima persikėlė į Sičuaną migracijos iš Hunano ir Guangdongo provincijų metu. Nepaisant šeimos skurdo, 1892 m. Džu buvo išsiųstas į regioninę privačią mokyklą. Kai Džu sukako devyneri, jį pasiėmė turtingas dėdė, kurio politinė įtaka leido jam išsiųsti Džu į Junano karo akademiją. 1906 m. prieš imperinių egzaminų atšaukimą, Džu pasiekė Xiucai rangą, kas leido jam klasifikuotis kaip valstybės tarnautojas. Apie 1907 m. jis pradėjo studijas Sičuano vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1908 metais. Vėliau jis grįžo į Jilongo pradinę mokyklą kaip sporto instruktorius. Džu buvo šiuolaikinio mokslo ir politinio mokslo šalininkas, todėl buvo atleistas iš pareigų ir įstojo į Junano karo akademiją Kunminge. Ten jis prisijungė prie Beijang armijos ir slaptos politinės visuomenės Tongmenghui (Guomindano pradininko).

Nacionalizmas ir karo vadas

Būtent Junano karo akademijoje Džu pirmą kartą susitiko su Cai E (Tsai Ao). 1911 m. liepos mėn. Džu pabaigė akademiją, tačiau pasiliko joje kaip dėstytojas. Po Sinhai revoliucijos Džu palaikė revoliucinę grupę ir 1911 m. spalio mėn. prisijungė prie Cai E (su kuriuo susipažino dar karo akademijoje) ekspedicinių pajėgų brigados, kuri žygiavo prieš Čing dinastijos pajėgų Sičuane. Be to, 1915–1916 m. Džu tarnavo kaip pulko vadas kampanijoje prieš . 1916 m. birželio mėn. po Juano Šikajaus mirties, Cai E tapo Sičuano gubernatoriumi, o Džu buvo paskirtas brigados vadu.

Po savo mokytojo Cai E ir pirmosios žmonos mirties, Džu priprato prie opiumo, kurį vartojo iki 1922 m. gydymo Šanchajuje. Jo kariai toliau jį rėmė, todėl jis konsolidavo savo jėgas ir tapo karo vadu. 1920 m. jo kariai buvo išstumti iš Sičuano Tibeto sienos link. Todėl Džu grįžo į Junaną kaip provincijos valdžios viešojo saugumo komisijos narys. Maždaug tuo pačiu metu jo antroji žmona ir vaikas buvo nužudyti konkuruojančių karo vadų įsakymu, kas, kaip manoma, prisidėjo prie Džu sprendimo palikti Kiniją ir išvykti studijoms į Europą. Iš pradžių jis nuvyko į Šanchajų, kur jis įveikė opiumo priklausomybę ir, kaip sako istorikai, susitiko su Sun Jatsenu. 1922 m. Džu bandė įstoti į Kinijos komunistų partijos, tačiau nebuvo priimtas dėl to, kad buvo karo vadu.

Kelias į komunizmą

1922 m. pabaigoje, Džu išvyko į Europą ir studijavo Getingeno universitete Vokietijoje iki 1925 m., kur sutiko Džu Enlai. Džu De buvo išvarytas iš Vokietijos už savo vaidmenį studentų protestuose. Maždaug tuo pačiu metu jis prisijungė prie Kinijos komunistų partijos. Džu Enlai buvo vienas iš jo rėmėjų (turėti rėmėją buvo viena iš bandomosios narystės sąlygų). 1925 m. liepos mėn. Džu išvyko į Sovietų Sąjungą studijuoti karinius reikalus, o 1926 m. liepos mėn. grįžo į Kiniją tam, kad nesėkmingai įtikintų Sičuano karo vadą Jang Seną paremti Šiaurės ekspediciją.

1927 m. po Pirmojo Jungtinio fronto tarp Guomindano ir Kinijos komunistų partijos žlugimo, Guomindano valdžios įsakė Džu De vadovauti pajėgoms kovoje prieš Džu Enlajaus ir Liu Bochengo Nančango sukilimą. Atsižvelgiant į tai, kad Džu De padėjo surengti sukilimą, jis ir jo kariuomenė pabėgo iš Guomindano. Tačiau sukilimui nepavyko gauti palaikymo ir Džu De buvo priverstas bėgti iš Nančango su savo kariuomene. Naudodamasis netikru vardu, Wang Kai, Džu pavyko rasti prieglobstį savo pajėgoms pas karo vadą Fan Šišengą. Netrukus Džu tapo nauju Pirmojo Jungtinio Fronto karinio instituto Nančange vadovu.

Džu ir Mao

Džu glaudus darbas su Mao Dzedunu prasidėjo 1928 m., kai su Čen I ir Lin Biao pagalba jis pabėgo nuo Fan Šišengo apsaugos ir nužygiavo su savo kariuomene iš 10 000 vyrų į Dzinggango kalnus. Džu pradėjo stiprinti Mao kariuomenę ir kurti Raudonąją armiją, stiprinant ir plėtojant sovietų kontrolės sritis.

Savo vadovavimo dėka, Džu greitai pasiekė didžiulio populiarumo; vietiniai gyventojai net jam priskirdavo antgamtiniuis sugebėjimus. Tuo metu Mao ir Džu palaikė tokį glaudų ryšį, kad valstiečiai vadino juos „Džu Mao“.

1929 m. Džu ir Mao buvo priversti bėgti iš Dzinggangšano (angl. Jinggangshan) į Žuidzin (angl. Ruijin) dėl Guomindano karinio spaudimo. Čia jie įkūrė Dziangsi sovietinę valstybę, kuri galiausiai padengė 30 000 kvadratinių kilometrų ir ją sudarė apie tris milijonai žmonių. 1931 m. Žuidzine, Džu, Kinijos komunistų partijos vadovybės buvo paskirtas Raudonosios armijos lyderiu. Džu sėkmingai vadovavo Raudonajai Armijai prieš Guomindano pajėgas Ketvirtoje apsupimo kampanijoje. Tačiau jis nesugebėjo padaryti to paties Penktos apsupimo kampanijos metu ir Kinijos komunistų partija turėjo bėgti. 1934 m. jie pradėjo .

Raudonosios Armijos lyderis

metu Džu De ir Džu Enlai organizavo tam tikrus mūšius kartu. Tačiau tai davė tik keletą teigiamų pasekmių, nes reali valdžia buvo Bo Gu ir Otto Brauno rankose. Dzunji konferencijos (angl. Zunyi Conference) metu Džu palaikė Mao Dzeduno kritiką Bo ir Brauno atžvilgiu. Po konferencijos Džu bendradarbiavo su Mao ir Džu Enlajumi karinėse reikaluose. 1935 m. liepos mėn. Džu ir Liu Bočengas buvo su Ketvirtąja Raudonąja armija, o Mao Dzedunas ir Džu Enlai su Pirmąja Raudonąja armija. Kai pasirodė skirtumai tarp dviejų padalinių, Džang Guotao, Ketvirtosios Raudonosios armijos lyderis, privertė Džu vykti į pietinę šalies dalį. Ketvirtoji Raudonoji armija vos išgyveno pasitraukimą iš Sičuano provincijos. Po atvykimo į Jan-aną Džu vadovavo Raudonosios armijos atkūrimui pagal Mao politines rekomendacijas.

Antrojo Kinijos-Japonijos karo ir Kinijos pilietinio karo metu Džu ėjo Vyriausiojo Raudonosios armijos vado pareigas, o 1940 m. kartu su Pengu Dehuai parengė ir organizavo Šimto pulkų puolimą (angl. Hundred Regiments Offensive). Iš pradžių Mao pritarė šiam puolimui. Tačiau vėliau Lušano konferencijos (angl. Lushan Conference) metu, Peng Dehuai buvo kritikuojanmas dėl šios kompanijos.

Vėlesnis gyvenimas

1940 m. Džu tapo Vyriausiuoju vadu, todėl palikuonys žiūri į Džu kaip į pagrindinį Liaudies išlaisvinimo armijos įkūrėją. Jis taip pat tarnavo kaip Kinijos Komunistų partijos pirmininko pavaduotojas (1956–1966) ir Kinijos Liaudies Respublikos pirmininko pavaduotojas (1954–1959). Džu vadovavo Kinijos armijai Korėjos karo metu. 1955 m. jam buvo suteiktas maršalo laipsnis. Po Lušano konferencijos Džu bandė apsaugoti Peng Dehuajų išsakydamas jam lengvą kritiką. Mao buvo nepatenkintas tokiu Džu elgesiu ir po konferencijos jis buvo atleistas iš Centrinės Karinės Komisijos pirmininko pavaduotojo posto iš dalies dėl savo lojalumo Pengui.

1969 m. balandžio mėn. kultūrinės revoliucijos metu Džu buvo atleistas iš pareigų bei veikla buvo sustabdyta. Tačiau dėl Džu Enlai paramos, Džu De nepatyrė žalos ir nebuvo įkalintas. 1969 m. rugpjūčio mėn. Lin Biao paskelbė, kad svarbūs armijos vadai privalo vykti į tolimas sritis dėl įtampos tarp Kinijos ir Sovietų Sąjungos. Džu De turėjo vykti į Guangdžou. 1973 m. Džu vėl grįžo į Nacionalinį Liaudies Kongresą.

Iki savo mirties, 1976 m. liepos 6 d., Džu buvo svarbus vyresnysis valstybės veikėjas. Jis mirė praėjus šešiems mėnesiams po Džu Enlai mirties ir tik prieš du mėnesius iki Mao Dzeduno mirties. Džu po trijų dienų buvo kremuotas, o vėliau palaidotas.

Šaltiniai

„Mao“ google.com.
„Zhu De“ 2011-09-11 iš Wayback Machine projekto. chineseposters.net.
Shum Kui-kwong, Zhu-De (Chu Teh), University of Queensland Press (St. Lucia: 1982), p. 2-3.
„The Manchu Qing Dynasty (1644–1911), Internal Threats“. Countries Quest. Tongmenghui 2011-09-16 iš Wayback Machine projekto.
„Provincial Patriots“. google.com.
„V26N2 – Personality Profile: Zhu De [Chu Teh“.] mindef.gov.sg.
Shum Kui-kwong, Zhu-De (Chu Teh), University of Queensland Press (St. Lucia: 1982), p. 3-4.
„Dictionary of Contemporary Chinese Military History“. google.com.
Zhu De and his Marriages 2014-02-25 iš Wayback Machine projekto.
„Zhu De“. 2011-09-11 iš Wayback Machine projekto. chineseposters.net.
Shum Kui-kwong, Zhu-De (Chu Teh), University of Queensland Press (St. Lucia: 1982), p. 4-5.
William W. Whitson, Huang Chen-hsia, The Chinese High Command: A History of Communist Military Politics, 1927–1971, Praeger Publishers: New York, 1973, p. 30f.
„Dictionary of Contemporary Chinese Military History“. google.com.
„The legacy of overseas study for China’s early leaders: Zhu De“. china.org.cn.
William W. Whitson, Huang Chen-hsia, The Chinese High Command: A History of Communist Military Politics, 1927–1971, Praeger Publishers: New York, 1973, p. 30f.
William W. Whitson, Huang Chen-hsia, The Chinese High Command: A History of Communist Military Politics, 1927–1971, Praeger Publishers: New York, 1973, p. 30f.
Zhu De – New World Encyclopedia
Zhu De – New World Encyclopedia
Jinggang Mountain Range CPC History 2014-12-13 iš Wayback Machine projekto.
"Mao’s Road to Power: From the Jinggangshan to the establishment of the… " google.com.
Daniel Morley. „The Chinese Communist Party 1927-37 – The development of Maoism – Part Six“ In Defence of Marxism.
http://chineseposters.net/themes/zhude.php 2011-09-11 iš Wayback Machine projekto.
Bianco, Lucien (1957). Origins of the Chinese Revolution, 1915–1949. Stanford Press. p. 64, note 10.
„Ruijin Revolutionary Memorial“ 2005-12-04 iš Wayback Machine projekto.
„The Jiangxi Soviet“
„Mao’s Road to Power – Revolutionary Writings, 1912–1949“ google.com.
„Dictionary of Contemporary Chinese Military History“ google.com.
„Mao“ google.com.
„The Long March 1934 to 1935“ historylearningsite.co.uk.
„Mao Zedong, Zhou Enlai and the Evolution of the Chinese Communist Leadership“. google.com.
„New Fourth Army“. google.com.
„Chinese Revolution“. Chinese Revolution.
Battle of Baizhangguan Pass
CCTV Eyewitnesses to history: Yan’an
„Zhu De“. Encyclopedia Britannica.
„Biographical Dictionary of the People’s Republic of China“. google.com.
„Mao Zedong as Poet and Revolutionary Leader“. google.com.
„Distant Water“. google.com.
„Zhu De“. Answers.com.
„Marshal of People’s Liberation Army: Zhu De“. chinadaily.com.cn.
„Dictionary of Contemporary Chinese Military History“. google.com.
„Zhu De“. Encyclopedia Britannica.
John Simkin. „Zhou Enlai“. Spartacus Educational.
„Zhu De“. newworldencyclopedia.org.
„The Tenth National Congress (Aug. 1973)“. china.org.cn.
„Zhu De Death“. chinadaily.com.cn.
„Three Chinese Leaders: Mao Zedong, Zhou Enlai, and Deng Xiaoping – Asia for Educators – Columbia University“. columbia.edu.
„BBC ON THIS DAY – 9 – 1976: Chairman Mao Zedong dies“. bbc.co.uk.
„Encyclopedia of Cremation“. google.com.
Sauro Angelini Interview. „Comparative Epistemologies for Thinking China“. National Taiwan University. June 12, 2013.

Bibliografija

The Great Road: The Life and Times of Chu Teh by Agnes Smedley, Monthly Review Press, New York and London 1956

Vikiteka: Zhu De – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

[1] „Mao“ google.com.

[2] „Zhu De“ 2011-09-11 iš Wayback Machine projekto. chineseposters.net.

[3] Shum Kui-kwong, Zhu-De (Chu Teh), University of Queensland Press (St. Lucia: 1982), p. 2-3.

[4] „The Manchu Qing Dynasty (1644–1911), Internal Threats“. Countries Quest. Tongmenghui 2011-09-16 iš Wayback Machine projekto.

[5] „Provincial Patriots“. google.com.

[6] „V26N2 – Personality Profile: Zhu De [Chu Teh“.] mindef.gov.sg.

[7] Shum Kui-kwong, Zhu-De (Chu Teh), University of Queensland Press (St. Lucia: 1982), p. 3-4.

[8] „Dictionary of Contemporary Chinese Military History“. google.com.

[9] Zhu De and his Marriages 2014-02-25 iš Wayback Machine projekto.

[10] „Zhu De“. 2011-09-11 iš Wayback Machine projekto. chineseposters.net.

[11] Shum Kui-kwong, Zhu-De (Chu Teh), University of Queensland Press (St. Lucia: 1982), p. 4-5.

[12] William W. Whitson, Huang Chen-hsia, The Chinese High Command: A History of Communist Military Politics, 1927–1971, Praeger Publishers: New York, 1973, p. 30f.

[13] „Dictionary of Contemporary Chinese Military History“. google.com.

[14] „The legacy of overseas study for China’s early leaders: Zhu De“. china.org.cn.

[15] William W. Whitson, Huang Chen-hsia, The Chinese High Command: A History of Communist Military Politics, 1927–1971, Praeger Publishers: New York, 1973, p. 30f.

[16] William W. Whitson, Huang Chen-hsia, The Chinese High Command: A History of Communist Military Politics, 1927–1971, Praeger Publishers: New York, 1973, p. 30f.

[17] Zhu De – New World Encyclopedia

[18] Zhu De – New World Encyclopedia

[19] Jinggang Mountain Range CPC History 2014-12-13 iš Wayback Machine projekto.

[20] "Mao’s Road to Power: From the Jinggangshan to the establishment of the… " google.com.

[21] Daniel Morley. „The Chinese Communist Party 1927-37 – The development of Maoism – Part Six“ In Defence of Marxism.

[22] ttp://chineseposters.net/themes/zhude.php 2011-09-11 iš Wayback Machine projekto.

[23] Bianco, Lucien (1957). Origins of the Chinese Revolution, 1915–1949. Stanford Press. p. 64, note 10.

[24] „Ruijin Revolutionary Memorial“ 2005-12-04 iš Wayback Machine projekto.

[25] „The Jiangxi Soviet“

[26] „Mao’s Road to Power – Revolutionary Writings, 1912–1949“ google.com.

[27] „Dictionary of Contemporary Chinese Military History“ google.com.

[28] „Mao“ google.com.

[29] „The Long March 1934 to 1935“ historylearningsite.co.uk.

[30] „Mao Zedong, Zhou Enlai and the Evolution of the Chinese Communist Leadership“. google.com.

[31] „New Fourth Army“. google.com.

[32] „Chinese Revolution“. Chinese Revolution.

[33] Battle of Baizhangguan Pass

[34] CCTV Eyewitnesses to history: Yan’an

[35] „Zhu De“. Encyclopedia Britannica.

[36] „Biographical Dictionary of the People’s Republic of China“. google.com.

[37] „Mao Zedong as Poet and Revolutionary Leader“. google.com.

[38] „Distant Water“. google.com.

[39] „Zhu De“. Answers.com.

[40] „Marshal of People’s Liberation Army: Zhu De“. chinadaily.com.cn.

[41] „Dictionary of Contemporary Chinese Military History“. google.com.

[42] „Zhu De“. Encyclopedia Britannica.

[43] John Simkin. „Zhou Enlai“. Spartacus Educational.

[44] „Zhu De“. newworldencyclopedia.org.

[45] „The Tenth National Congress (Aug. 1973)“. china.org.cn.

[46] „Zhu De Death“. chinadaily.com.cn.

[47] „Three Chinese Leaders: Mao Zedong, Zhou Enlai, and Deng Xiaoping – Asia for Educators – Columbia University“. columbia.edu.

[48] „BBC ON THIS DAY – 9 – 1976: Chairman Mao Zedong dies“. bbc.co.uk.

[49] „Encyclopedia of Cremation“. google.com.

[50] Sauro Angelini Interview. „Comparative Epistemologies for Thinking China“. National Taiwan University. June 12, 2013.