55 35 45 š pl 25 31 42 r ilg 55 59583 š pl 25 52833 r ilg 55 59583 25 52833 Vyžuonų miškas miškas Lietuvoje Aukštaitijoj

55°35′45″ š. pl. 25°31′42″ r. ilg. / 55.59583°š. pl. 25.52833°r. ilg. / 55.59583; 25.52833

Vyžuonų miškas – miškas Lietuvoje, Aukštaitijoje, Utenos rajone, tuoj į šiaurės rytus nuo Vyžuonų. Priklauso Utenos miškų urėdijos Vyžuonų girininkijai. Apima 9,2 km² plotą.

Paviršius banguotas. Būdingi velėniniai jauriniai, jauriniai vietomis glėjiški priesmėliai ir jauriniai silpnai sujaurėję smėliai. Miško šiauriniu pakraščiu teka Šventoji, per mišką – jos intakai Vyžuona (su ), Girbys. Miške telkšo Girbio, Balčio, Išleistinio ežerai.

Medynai:

pušynai: 64 %
eglynai: 25 %
beržynai: 9 %
juodalksnynai: 1 %
baltalksnynai: 1 %

Jaunuolynai sudaro 24 % medynų, pusamžiai medžiai 70 %, pribręstantys 4 %, brandūs 2 %.

Miške veisiasi stambieji kanopiniai žvėrys (sirnos, šernai ir kt.), kiškiai, lapės, voverės, opšrūs, usūriniai šunys, kiaunės. Įsteigtas Vyžuonų botaninis draustinis.

Per mišką eina kelias Dusetos–Užpaliai–Vyžuonos . Yra dailės paminklas – Vyžuonų kapinių vartų skulptūra. Miške ir greta įsikūrusios šios gyvenvietės: Vyžuonos, Ažuraistis, Pašiliai, Bartašiūnai, Pašvenčiai, Galiniai, Gaižiūnai.

Šaltiniai

Algirdas Brukas. Vyžuonų miškas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 593

[1] Algirdas Brukas. Vyžuonų miškas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 593