55 16 34 š pl 21 35 24 r ilg 55 276219 š pl 21 5901361 r ilg 55 276219 21 5901361 Vyžių evangelikų liuteronų bažnyčia Ti

55°16′34″š. pl. 21°35′24″r. ilg. / 55.276219°š. pl. 21.5901361°r. ilg. / 55.276219; 21.5901361

Vyžių evangelikų liuteronų bažnyčia

Tikėjimo srovė	liuteronai
Savivaldybė	Šilutės rajonas
Gyvenvietė	Vyžiai (Šilutė)
Statybinė medžiaga	pytų mūras
Pastatyta	1866 m.
Stilius	istorizmas

Vyžių evangelikų liuteronų bažnyčia – evangelikų liuteronų bažnyčia Šilutės rajone, Vyžiuose, 1,5 km į pietryčius nuo Juknaičių, šalia kelio 141 Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda .

2017 m. duomenimis, bažnyčia buvo tvarkoma. Šalia bažnyčios stovintis evangelikų liuteronų bendruomenės pastatas sovietmečiu buvo paverstas daugiabučiu. Liuteronų diakonijos rūpesčiu pritaikytas Priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenės VšĮ „Gabrielius” poreikiams.

Istorija

Parapija įkurta 1857 m. Iš Karklės atkeltas kunigas Johannas Eduardas Riedelsbergeris darbą pradėjo visiškai tuščioje vietoje. Jis nekartojo įprastos Mažojoje Lietuvoje naujų bendruomenių organizavimo tvarkos, t. y. pirmiausia pasistatydinti sau namą (kleboniją), paskui statydinti bažnyčią ir parapijos mokyklą. Pradžioje įkūrė maldos namus, šiam tikslui pritaikydamas erdvesnę daržinę. Sau ir savo šeimai gyventi nupirko kaimišką trobą. Bažnyčiai statyti parūpino garsaus Berlyno architekto A. Štulerio brėžinius. Kertinis akmuo padėtas [1865]] m. gegužės 21 d. Per porą darbo metų dešinėje Šilokarčemos-Tilžės plento pusėje iškilo vienabokštė bažnyčia. Joje tilpo 1 100 žmonių (sėdimų vietų buvo 800). 1866 m. lapkričio 7 d. pašventinta baigta statyti Vyžių parapijos bažnyčia.

Bažnyčios interjero fragmentas. Vaizdas nuo altoriaus

1859 m. parapijoje buvo užregistruoti 5 835 bendruomenės nariai, 3 890 lietuvininkų (arba 67%) ir 1 945 (33%) vokiečiai. Bažnyčia turėjo 29,35 ha žemės. Dar 7,5 ha turėjo vėliau čia įkurdinti našlių namai. J. Riedelsbergeriui 1887 m. išėjus į pensiją, čia iki 1893 m. kunigavo Teodoras Strukas, jį pakeitė Hermanas Jopas. Po to kunigavo Johanas Heydekas (1893-1906), iš Nidos atkeltas Artūras Pipiras (1906-1909 m.), Kristupas Lepenys (1910-1912), Emilis Bleiveisas (1913-1915), Otas Obereigneris (1916-1922), Kristupas Šernius (1923-1928), Egmontas Bergaitis (Bergatt) (1928-1934) ir Dovydas Jurkaitis (1934-1944).

Augant parapijiečių skaičiui, nuo 1898 m. į bažnyčią buvo skiriami ir kunigai pagalbininkai. Jais yra dirbę Francas Šibalskis, Karlas Gaseris ir Vilhelmas Atrotas.

1878 m. Vyžių parapijoje gyveno 6 300 žmonių (iš jų lietuvininkų 4 275), 1902 m. - 6 800 (lietuvininkų 4 800). Vėliau, pasikeitus parapijos riboms: 1921 m. parapijiečių būta 4 950, 1926 m. - 5 000, 1936 m. - 5 069.

1912 m. Vyžiuose įkurta lietuvininkų kultūrinė draugija „Vainikas”.

1944 m. rudenį Vyžių parapija ištuštėjo. Bažnyčioje buvo įrengta Rudonosios Armijos lauko ligoninė. Frontui pasitraukus tolyn į vakarus, maldos namai liko apgadinti, subjauroti. Parapijiečiai ją aptvarkė, sekmadieniais ėmė rinktis į sakytojo M. Ponelio, kaimyninės Žemaičių Naumiesčio parapijos kantoriaus Frydricho Mėgnio laikomas pamaldas.

1947 m. sovietinė valdžia ėmėsi smulkmeniškai kontroliuoti religinės bendruomenės gyvenimą, bet 1948 m. rugpjūčio 22 d. Vyžių parapijos žmonėms jau oficialiai buvo leista rinktis į pamaldas. Pagal parapijai perduotą 1949 m. aktą, buvo įrašyta apie bažnyčioje buvusio turto būklę: altorius su kryžiumi (altorius be apdangalo), sakykla, krikšto stalelis, dvi sunaikintos krosnys, du sugadinti pakabinami liktoriai, sunaikinti vargonai, 30 pritvirtintų ir 4 nepritvirtinti suolai, dar 13 trumpų suolelių; išplėšta ir išnešta 18 suolų, 2 sulaužyti; apgadinti varpai, durys be stiklų, spynos išplėštos arba sugadintos, langų stiklai visi išmušti, stogo latakai lietaus vandeniui nubėgti - nuplėšti, sienose įsimetęs puvinys.

Vyžių parapijos tarybą įvairiu laiku sudarė: Martynas Ponelis (jis ir pats pamaldas laikė), Gustavas Lebedys, Marė Bintakienė, Erikas Švaupa, Andrius Tėvelaitis ir kt. Bendruomenės siela buvo kunigas diakonas F. Mėgnis (1873–1950 m., palaidotas Žemaičių Naumiesčio kapinėse). Nuo 1951 m. Vyžiuose kunigavo M. Klumbys. Prasidėjusi emigracijos banga bendruomenę nusilpnino, todėl vietos valdžia maldos namus atėmė, čia įrengė grūdų sandėlį.

70 išlikusių parapijiečių, suburtų kunigų L. Fetingio, E. Rogos, remiamų užsienyje atsidūrusių kraštiečių, ryžosi prikelti bažnyčią. 1993 m. gegužės 29 d. ji pagal galimybes buvo atnaujinta, palaiminta pastoraciniam darbui.

Architektūra

Bažnyčia stačiakampė, neogotikinio-neoromaniškojo stiliaus, vienabokštė, su penkiakampe apside, viduje buvo suprojektuotos trapecijos formos medinės lubos, nedidelį altorių iš trijų pusių juosė talpūs kūrai. Turėjo 800 sėdimų vietų, iš viso galėjo tilpti 1100 tikinčiųjų. Vargonai (16 registrų) įrengti 1883 m. Priekiniame bažnyčios navos skliaute parapijiečiai skaitė mėgstamos Mažojoje Lietuvoje giesmės žodžius: „Ein feste Burg ist unser Gott” („Pons Dievas mums pilis drūta”). Sakyklą puošė keturių apaštalų paveikslai, 36 m aukščio masyviame bokšte buvo įkelti du vario varpai.

Nuorodos

Vikiteka: Vyžių evangelikų liuteronų bažnyčia – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vyžių evangelikų liuteronų parapija 2010-04-09 iš Wayback Machine projekto.