Vynuogininkystė

Vynuogininkystė – žemės ūkio šaka, kurios specializacija – vynmedžių auginimas. Turi pagrindines 4 paskirtis: šviežių vynuogių tiekimas, žaliavos tiekimas, razinų gamyba, žaliavos konservų pramonei (sultims, , uogienėms ir kt.) tiekimas.

Vynuogynas Armėnijoje

Vynuogininkystės atsiradimas datuojamas žalvario amžiumi (kai sukultūrintas tikrasis vynmedis). Seniausi vynmedžių auginimą liudijantys radiniai aptinkami iš laikotarpio, siekiančio 7000 metų nuo šių laikų. Maždaug prieš 5–7 tūkstančius metų vynuogininkystė paplito po Mesopotamiją, Siriją, Egiptą, prieš 3000 metų vynuogės pradėtos auginti Graikijoje, prieš 2000 metų – Užkaukazėje, Vidurinėje Azijoje. Romėnų laikais vynuogininkystė plėtota daugelyje imperijos žemių – vystyta Prancūzijoje, Ispanijoje, Šiaurės Afrikoje. Po didžiųjų geografinių atradimų vynuogininkystė pradėta plėtoti Amerikoje (ypač Čilėje, Argentinoje, JAV), Australijoje, Pietų Afrikoje.

XX a. pab. didžiausi plotai driekėsi Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Turkijoje, buv. Jugoslavijos šalyse, Rumunijoje, Bulgarijoje, Alžyre, Portugalijoje, JAV.

Egiptietiška freska, vaizduojanti vynuogių raškymą

Vynuogių auginimui palankiausios sritys yra ties subtropikais – maždaug tarp 30 ir 50° lygiagrečių abiejuose pusrutuliuose. Toliau šiaurėje vynuogės dėl šalnų, saulės stygiaus nušąla, nesunokina pakankamai saldžių uogų, joms taip pat nepalankus pernelyg karštas, sausringas ar labai lietingas klimatas.

Svarbiausios vynuogininkystės užduotys yra vynuogynų apsauga nuo kenkėjų, ligų, tinkamas drėkinimas, lajos priežiūra, tręšimas, derliaus nuėmimas.

Šaltiniai

1. Vynuogininkystė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 287 psl.
2. Vynuogininkystė. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2021-12-23.