Voplaukio mūšis

Voplaukio mūšis
Ženklas Voplaukio mūšio vietoje
Data 1313 m. Vieta , (dab. Varmijos Mozūrų vaivadijoje Šiaurės Lenkijoje) Rezultatas Vokiečių ordino pergalė
Konflikto šalys
Vokiečių ordinas	LDK
Vadovai ir kariniai vadai
Didysis komtūras Heinrichas fon Plockė	Lietuvos didysis kunigaikštis Vytenis
Pajėgos
150 brolių ir daugybė karių (arba 84 broliai ir 500 vyrų)	4000
Nuostoliai
60 krikščionių	prieštaringi duomenys

Voplaukio mūšis (lenk. Bitwa pod Wopławkami, vok. Die Schlacht bei Woplauken) – mūšis, įvykęs 1311 m. Prūsijos Bartos žemėje, netoli dab. kaimo (lenk. Wopławki), esančio į šiaurės rytus nuo Kentšyno miesto Varmijos Mozūrų vaivadijoje Šiaurės Lenkijoje. Kariavusios pusės: 1309-1313 m. Vokiečių ordino didžiojo komtūro Heinricho fon Plockės ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio karinės pajėgos.

Prielaidos

1298 m. Vytenis sudarė penkiolika metų trukusią sutartį su Rygos miestu, taip neutralizuodamas Livonijos ordiną, sulaikydamas jį nuo bet kokių priešiškų veiksmų. Kunigikštystės pietvakariuose teko nuolat susidurti su Ordino karo mašina kaip niekad arti – ties Nemunu. Tokių žygių į Prūsijos žemes Vytenis surenge bent aštuonis, o vienas iš dviejų 1311 m. įvykusių puolimų gavo Voplaukio mūšio pavadinimą. Palyginti nemažai, o kartu ir prieštaringai apie jį rašė amžininkai kryžiuočių kronikininkai, tarp kurių minėtini Mikalojaus iš Jerošino, Petro Dusburgiečio („Prūsijos žemės kronika“) bei Vygando Marburgiečio („Naujoji Prūsijos kronika“) metraščiai.

Pirmasis žygis

Rodyklė link mūšio lauko

Šiandieninis Voplaukis

Pirmasis 1311 m. Vytenio žygis įvyko per Užgavėnes. Per šią kampaniją buvo nusiaubta Semba ir Notanga, paimta beveik 500 belaisvių ir didelis grobis. Tačiau žuvo nemažai Vytenio žmonių, kurie nutolo nuo bendros vilkstinės. Petras Dusburgietis šio puolimo pradžią nurodo vasario 23 d. Vygandas Marburgietis, aprašydamas šį puolimą, mini rusėnų pajėgas Vytenio kariaunoje. Be to, jis mini, jog priplėšto grobio įsiveržėliai neišlaikė, nes jiems kelią pastojo Ordino kariuomenės daliniai – vėliavos. Jie su dar atvykusiu pastiprinimu sumušė Vytenio pajėgas. Iš kronikos aišku, jog Vytenis sugebėjo ištrūkti (pabėgo), o Ordinas triumfuodamas su grobiu (rusėnais, stabmeldžiais), grįžo namo.

Skirtingų kronikų informacija šiek tiek skiriasi, tačiau abu kronikininkai akcentuoja lietuvių pusės nuostolius, bet jų mastas nėra aiškus. Remiantis Petru Dusburgiečiu, Karaliaučiaus komtūras Frydrichas iš Vildenbergo (Friedrich von Wilddenberg) dar ir po to sekė lietuvių pajėgas. Pastarieji jau buvo išsiskirstę ir neapdairūs, todėl komtūras nusiaubė Pagraudės valsčių.

Antrasis žygis

Praėjus daugiau nei mėnesiui, balandžio 3 d. Vytenis vėl įsiveržė į Prūsijos žemę, kur su keturiais tūkstančiais rinktinių vyrų nusiaubė Varmės vyskupystę.

Abiejų vokiečių kronikininkų Petro Dusburgiečio ir Vygando Marburgiečio įvykio aprašymai panašūs. Pirmasis teigia, kad Vytenio kariuomenė „begėdiškai išniekino bažnyčias, šventuosius rūbus bei taures, bažnyčios tarnus bei sakramentus“, išsivedė virš 1200 krikščionių belaisvių, toliau nužygiavo į Bartos žemėje esantį Voplaukį. Šiame lauke jis tyčiojęsis iš krikščionių, sakydamas „Kur jūsų dievas, kodėl jis jums nepadeda, kaip anksčiau mums padėjo mūsų dievai dabar ir kitados?“

Praėjus kelioms dienoms nuo lietuvių įsiveržimo, balandžio 7 d., atžygiavo didysis komtūras Heinrichas fon Plockė su 150 brolių ir daugybe karių (pasak kitų šaltinių – su 84 broliais ir 500 vyrų). Skirtingi šaltiniai nurodo nevienodą žuvusių lietuvių skaičių – ir 3000, ir 4000, ir net 23000 žuvusių.

Mūšio eiga

Ordino pajėgos, pasiekusios Voplaukio vietovę, išsirikiavo vėliavų eilės tvarka ir su Holando Švenčiausiosios Mergelės paveikslu. Vytenio pajėgos užėmė žiedinę gynybinę poziciją, iš visų pusių apsitverdami rištų vežimų gurguolėmis – vagenburgomis. Ši taktika buvo pasitarnavusi dar Didžiojo kunigaikščio Traidenio laikais, kai netoli Saremos salos, 1270 m. Karusės mūšyje buvo įveikta Vokiečių ordino livoniškoji šaka.

Pirmieji puolė priekiniai vokiečių būriai, gavę lietuvių atkirtį ir praradę 60 krikščionių. Tačiau netrukus, kai Vytenio žmonės išvydo atžygiuojančius Ordino brolius, anot P. Dusburgiečio, lietuvius „pagavo tokia baimė ir taip jiems sukraupo širdys, kad net neturėjo jėgų daugiau priešintis; dėl to vienu akies mirksniu metė ginklus ir leidosi bėgti“. Dauguma anksčiau minėtų šaltinių pažymi, jog beveik visi lietuviai buvo išžudyti, o belaisviai išgelbėti. Pasak Sembos kanauninko – išgelbėti 1200 krikščionys. Kronikose nepateikiama detalesnių žinių, kas lėmė Vytenio pajėgų pralaimėjimą.

Pasekmės

Vygandas Marburgietis po Voplaukio mūšio užsimena apie trumpas paliaubas, tačiau nežinomos jų sudarymo sąlygos. Istorikai mano, jog tikėtinas paliaubų laikas – nuo 1311 m. liepos mėn. (veiksmai Šalčininkų valsčiuje) iki 1313 m. vasaros, kai buvo užpulta Bisenės pilis.

Tai buvo vienas didžiausių Vytenio susidūrimų su kryžiuočiais, fiksuojamų šaltiniuose, tačiau, deja, nesėkmingas. Ordinas po laimėjimo Voplaukio mūšyje, kartais vadinamo Pyro pergale, ėmėsi nuolat veržtis į Žemaitiją ir Lietuvą – vien 1311 m. dar įvyko trys Vokiečių ordino žygiai. Kryžiuočiams, įveikusiems Vytenio kariuomenę Voplaukio mūšyje, teko griebtis staigių ir kardinalių veiksmų, siekiant didinti savo įtaką ir galią. Išsiskyrė karinių veiksmų masiškumas ir geografija, nes pulta visomis kryptimis, tačiau galų gale atsidūrę popiežiaus nemalonės šešėlyje, Prūsijos kryžiuočiai ėmėsi taikingos politikos (minėtos 1311-1313 m. taikos sudarymas), kuri jiems nebuvo reikalinga, tačiau reikšminga, norint dezinformuoti dvasinę viršenybę, parodant savo ir taikingas intencijas.

Voplaukio kautynių rezultatai turėjo mažesnę įtaką tolimesniems Ordino veiksmams Baltijos regione ir nebuvo tokie ryškūs, kaip anksčiau vykusių bei lietuvių ir žemaičių laimėtų Saulės (1236 m.), Durbės (1260 m.) ar Aizkrauklės mūšių (1279 m.).

Mūšio atminimas

Voplaukyje mūšiui atminti pastatytas lauko akmuo su pavaizduotomis jame XIV a. Vokiečių ordino riterio (kairėje) ir lietuvių kario (dešinėje) figūromis pagal XIX a. Zalevskio piešinius. Vyksta istorinio mūšio rekonstrukcijos, kurias organizuoja vietos lenkų ir užsienio karo istorijos entuziastai. Paskutinės iš jų vyko 2012 m. gegužės 5 d. ir 2013 m. gegužės 11 d.

Šaltiniai

1. http://miastoreszel.home.pl/bitwa-pod-wop-awkami-5-maja-2012r..html 2013-12-26 iš Wayback Machine projekto. Mūšio rekonstrukcija Voplaukyje 2012 m.
2. http://tomzik.org.pl/index.php?strona=news&jezyk=de 2013-08-19 iš Wayback Machine projekto. Mūšio rekonstrukcija

Nuorodos

• Гагуа, Руслан. Битва при Воплавках: крах антикрестовых походов великого князя литовского Витеня 2016-05-31 iš Wayback Machine projekto. ( The Battle of Woplawki: the Fall of Anticrusaders Campaigns of Grand Duke of Lituania Vitenes) // Crusader, 2015, Vol.(1), Is. 1, pp. 23-38. [1]
• Sąrašas:Lietuvos kariuomenės mūšiai
• Ričardas Dediala. Voplaukis ir klastinga Ordino politika 2012-11-05 iš Wayback Machine projekto.
• Vytenio kovos su kryžiuočiais 2011-07-27 iš Wayback Machine projekto.
• Apie Voplaukį capitulum.ru forume 2020-09-19 iš Wayback Machine projekto.