Vladimiras Propas

Vladimiras Propas
Vladimiras Propas, 1928 m.
Gimimo vardas	Владимир (Герман Вольдемар) Яковлевич Пропп
Gimė	1895 m. balandžio 16 d. Sankt Peterburgas, Rusijos imperija
Mirė	1970 m. rugpjūčio 22 d. (75 metai) Leningradas, TSRS
Tautybė	vokietis
Veikla	profesorius
Sritis	folkloristika, istorija, etnografija, filologija
Alma mater	Sankt Peterburgo universitetas
Žymūs studentai

Vladimiras Jakovlevičius Propas (rus. Владимир Яковлевич Пропп; 1895 m. balandžio 29 d. – 1970 m. rugpjūčio 22 d.) – Sovietų Sąjungos folkloristas ir mokslininkas. Jis analizavo pagrindinius rusiško folkloro siužetų komponentus, kad identifikuotų jų paprasčiausius elementus.

Biografija

Vladimiras Propas gimė 1895 metų balandžio 29 dieną Sankt Peterburge vokiečių šeimoje. Jis lankė Sankt Peterburgo universitetą (1913–1918) ir ten mokėsi rusų bei vokiečių kalbų filologijos. Kai baigė universitetą jis mokė rusų ir vokiečių kalbų vidurinėje mokykloje, o vėliau tapo vokiečių kalbos mokytoju aukštojoje mokykloje.

Jo knyga „Liaudies pasakų kalbotyra“ (rus. „Морфология сказки“) buvo išleista Rusijoje 1928 metais. Ši knyga reprezentavo lūžį tiek folkloristikoje tiek morfologijoje. Ši knyga taip pat padarė didelę įtaką Klodui Leviui-Strosui ir Rolandui Barthesui. Knyga buvo nepastebėta vakarų valstybėse kol nebuvo išversta 1958 metais. Charakterio tipai aprašyti šioje knygoje yra dažnai naudojami mokant naudotis žiniasklaidos priemonėmis, bet jie taip pat gali būti pritaikomi beveik bet kokio tipo istorijai – literatūrinei, teatrinei, kino, televizinei, žaidimų ir t. t.

1932 metais V. Propas tapo Leningrado universiteto (buvusio Sankt Peterburgo universiteto) fakulteto nariu. Po 1938 metų jis pirmininkavo Folkloro departamentui, kol šis tapo Rusų literatūros fakulteto dalimi. V. Propas liko fakulteto nariu iki pat savo mirties 1970 metais.

Naratyvinė struktūra

V. Propas suskirstė pasakas į atskirus skyrius. Per šiuos skyrius jis sugebėjo išskirti pasakas į sekų serijas, kurios pasitaikydavo rusiškose pasakose. Paprastai yra pradinė situacija, po kurios dažniausiai pasaka gali vykti 31-u skirtingu būdu. V. Propas naudojo šį metodą iššifruoti rusišką tautosaką ir pasakas. Pirmiausiai, atrodo, jog yra bent dvi skirtingos struktūrinės analizės rūšys folklore. Viena iš jų yra rūšis, kuriai Propo morfologija yra pavyzdys. Šiai rūšiai, folkloristinio teksto struktūra yra apibūdinama sekant elementus tekste chronologine tiesinės sekos tvarka. Taigi, jeigu pasakoje yra visi elementai nuo A iki Ž, pasakos struktūra yra apibrėžta ta pačia eilės tvarka. Remiantis Klodu Leviu-Strosu, šią linijinę nuoseklią struktūrinę analizę galime pavadinti sintagmine struktūrine analize, kildinant iš žodžio sintaksė. Kitas struktūrinės analizės tipas folklore siekia apibūdinti modelį (paprastai tai daro remiantis „a priori“ dvilypiu principu) kuriuo tariamai grindžiamas folklorinis tekstas. Šis modelis visiškai skiriasi nuo nuoseklios struktūros modelio. Elementai yra išimami iš „duotosios“ tvarkos ir yra pergrupuojami į vieną ar daugiau analitinių schemų. Modeliai arba struktūra šioje antrosios rūšies struktūrinėje analizėje yra pavadinti „paradigmine analize“ kildinant iš žodžio .

Atitinkamai lygiaverčiai terminai sąvokoms „sintagmatinis“ ir „paradigminis“ yra ir . Diachroninio tipo analizė skaitytojui suteikia jausmą, lyg jis pats keliautų per istorijos „pakilimus ir nuopolius“ (labai panašu į sinusinę bangą). Antrajame, sinchroniniame termine, visa istorija vyksta vienu metu, lyg rato modelyje. Dauguma literatūrinių analizių yra sinchroninės. Ši analizė padeda geriau suprasti komponentų vieningumą ir tarpusavio ryšį literatūrinėje istorijoje. Vis dėlto, abi struktūrinės analizės perteikia tik dalinę informaciją apie istoriją, netgi analizių naudojimas nevienareikšmiškai, gali pateikti visiškai skirtingą informaciją.

Veikėjai

V. Propas padarė išvadą, jog visi veikėjai gali būti suskirstyti į 7 plačias kategorijas pagal savo funkcijas. Jis padarė šią išvadą išanalizavęs daugiau nei 100 pasakų.

1. Blogietis – visada kovoja su herojumi.
2. Dispečeris – veikėjas, kuris užpildo esamas herojaus spragas ir išleidžia jį į kelionę.
3. (Mistinis) padėjėjas – padeda herojui vykdant jo užduotį.
4. arba  – istorijos eigoje herojus nusipelno būti su ja ir vesti, bet dažniausiai jam trukdo piktosios jėgos arba blogietis. Dažnai herojaus užduotis baigiasi tada, kai jis veda princesę.
5. Aukotojas – paruošia herojų arba duoda jam kokį nors stebuklingą objektą.
6. Herojus – susijęs su aukotoju, turi užduotį, veda princesę.
7. Herojus apsimetėlis – bando prisiimti visus nuopelnus už herojaus veiksmus arba vesti princesę.

Šaltiniai

1. Vladimir Propp. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-12-10.
2. Vladimir Propp, Morphology of the Folk Tale.