Roland Barthes

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti. Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan. Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.

Rolanas Žeraras Bartas (pranc. Roland Gérard Barthes; 1915 m. lapkričio 12 d. – 1980 m. kovo 26 d.) – prancūzų literatūros teoretikas, filosofas, lingvistas, kritikas ir semiotikas. Bartas ištyrė daug įvairiausių sričių ir darė įtaką mokyklose plėtojant struktūralizmo, semiotikos, socialines, dizaino teorijas, antropologijos ir postruktūralizmo plėtrą.

Rolanas Bartas (1969)

Biografija

R. Bartas gimė 1915 m. lapkričio 15 d. Šerbūre Normandijoje. Jo tėvas, Lui Bartas, tarnavo kariniame jūrų laivyne, tačiau žuvo mūšyje Šiaurės jūroje, tuo metu jo sūnui buvo mažiau nei vieneri metai. Jo mama, Henrieta Bartas, kartu su teta ir močiute užaugino jį miestelyje . Kai Rolanui buvo vienuolika metų, jo šeima persikėlė gyventi į Paryžių, tačiau jo prisirišimas prie provincijos liks stiprus visą gyvenimą.

R. Bartas parodė didelį užsispyrimą kaip studentas ir Sorbonos universitete buvo nuo 1935 m. iki 1939 m., kur jis gavo Antikos mokslų laipsnį. Būnant ten jį kamavo bloga sveikata, kentėjo nuo tuberkuliozės, ją stengėsi gydyti būdamas sanatorijoje. Besikartojančios ligos trukdė jo akademinei karjerai, pakenkė studijoms, egzaminams, negalėjo tarnauti kariuomenėje per antrą pasaulinį karą, taip pat tai, kad nebuvo priimtas į pagrindinius Prancūzų universitetus reiškė, kad turėjo daug keliauti iki mokymo vietos. Vėliau R. Bartas vengė pagrindinius laipsnius teikiančių universitetų ir tai darė visą savo karjerą.

1939 m. - 1948 m. daugiausia laiko skyrė gramatikos ir filologijos diplomo gavimui, savo pirmųjų straipsnių publikavimui, sveikatos gerinimui. 1948 m. sugrįžo grynai prie akademinio darbo, gavo daug trumpalaikių pasiūlymų dirbti Prancūzijoje, Rumunijoje ir Egipte. Per šį laiką jis prisidėjo Paryžiaus kairiųjų organizacijos laikraštis „Combat”, iš to išaugo pirmasis jo pilnametražis darbas „Rašymo nulinis laipsnis“ (pranc. Le Degré zéro de l'écriture; 1953 m.). 1952 m. R. Bartas apsigyveno nacionaliniame mokslinių tyrimų centre, kur mokėsi leksikologiją ir sociologiją. Būdamas ten jis pradėjo rašyti populiarius straipsnius žurnale „Les Lettres Nouvelles“, kuriuose jis prieštaravo populiariems mitams (kurie buvo surinkti knygoje „Mythologies“ išleistoje 1957 m.). Nelabai gerai mokėjo anglų kalbą, tačiau dėstė Vermonto valstijos Middlebury koledže ir susidraugavo su anglų vertėju Richard Howard, kuris išvertė daug jo darbų 1957m. Niujorke.

1960 m. pabaigoje R. Bartas buvo žinomas ir turėjo reputaciją. Jis nukeliavo į Ameriką ir Japoniją, rodė prezentaciją Johns Hopkins universitete. Būdamas ten jis parašė garsiausią savo kūrinį – esė „Autoriaus mirtis“ (pranc. La mort de l'auteur), kuri atsižvelgiant į didėjančią Jacques Derridos dekonstrukciją įrodytų, kad tai yra tarpinis kūrinys tame tyrime dėl loginių struktūralistinių minčių. R. Bartas su Philippe Sollers toliau prisidėjo prie avangardinio literatūrinio žurnalo „Tel Quel“, kuris plėtojo panašius teorinius tyrimus, kokių siekė Barthes savo raštuose. 1970 m. R. Bartas parašė tai, kas daugelio nuomone yra stebuklingas darbas – Balzako novelės „Sarrasine“ kritinis vertinimas „S/Z“. Per 1970 m. Barthes toliau plėtojo savo literatūros kritiką: jis sukūrė naujus rėmus romanų tekstam ir jų neutralumui. 1971 m. jis dirbo kaip vizituojantis profesorius Ženevos universitete.

1975 m. jis parašė autobiografiją pavadinimu „Roland Barthes“ ir 1977 m. jis buvo atrinktas dirbti Literatūros semiotikos kolegijoje Prancūzijoje. Tais pačiais metais, jo motina, Henrieta Bartas, kurią jis labai mylėjo, mirė sulaukusi 85 m. Jie kartu gyvenu šešiasdešimt metų. Prarasti mamą, kuri užaugino ir rūpinosi buvo didelis smūgis. Jo paskutinis svarbus darbas, „Camera Lucida“, iš dalies yra apie fotografijos prigimtį ir iš dalies tai buvo meditacija – mamos nuotraukos. Knygoje pateikiama daug nuotraukų reprodukcijų, tačiau nei vienoje iš jų nėra Henrietos.

1980 m. vasario 25 d. R. Bartą nutrenkė skalbimo sunkvežimis Paryžiaus gatvėje. Po mėnesio jis nuo traumos numirė.

Raštai ir idėjos

Ankstyvosios mintys

Ankstyvosios R. Barto idėjos siejosi su egzistencialistinės filosofijos teiginiais, labiausiai su šios krypties tariamo pradininko Žano Polio Sartro teiginiais, kurie buvo populiarūs Prancūzijoje 1940-aisiais metais. J. P. Satro „“ (1947 m.) išreiškia nusivylimą ir nusistovėjusiomis ir labiau eksperimentinėmis avangardinio rašymo formomis, kurios, jo nuomone, atstumia skaitytoją. R. Barto atsakas į šį teiginį buvo pasiūlymas pamėginti atrasti kažką, kas rašyme gali būti laikoma unikalumu ir originalumu. Knygoje „Rašymo nulinis laipsnis“ (1953 m.) R. Bartas įrodinėja, kad konvencijos paveikia ir kalbą ir stilių, nė vieno iš jų perteikimas nėra visiškai kūrybinis. Vietoje to, forma, ar kaip tai vadina R. Bartas „rašymas“ (tam tikras konvencijos būdas, kurį individas pasirenka norimo efekto manipuliavimui) yra unikalus ir kūrybingas veiksmas.  Kai rašytojo forma pasidaro prieinama publikai,  ji tampa pažeidžiama ir gali virsti konvencija. Tai reiškia, kad kūrybingumas yra nenutrūkstantis  visada besikeičiantis ir į aplinką reaguojantis procesas. 

Kritinėje Prancūzijos istoriko analizėje „Michelet“, R. Bartas išvystė šias sąvokas, pritaikydamas jas platesnėse bei įvairesnėse srityse. Jis įrodinėja, kada Ž. Mišelė požiūris į istoriją ir visuomenę akivaizdžiai turi trūkumų. Jis teigia, kad studijuodami jo raštus, žmonės neturėtų mokytis iš jo tvirtinimų: kadangi supratimas kaip ir kodėl jo mąstymas yra pažeistas apie jo gyvavimo laikotarpį pasako daugiau nei jo paties pastabos,  jų siekis turėtų būti išlaikius kritišką požiūrį mokytis iš Ž. Mišelė padarytų klaidų. Panašiai R. Bartas manė, kad avangardinis rašymas turi būti giriamas dėl to, kad sugeba išlaikyti tinkamą atstumą tarp skaitytojo ir rašytojo. Mieliau pristatydamas akivaizdų dirbtinumą nei darydamas pareiškimus apie didžias subjektyvias tiesas, R. Bartas teigė, kad avangardo rašytojai įtikina savo auditoriją išlaikyti objektyvų požiūrį.  Šia prasme R. Bartas tiki, kad menas turi būti kritiškas ir privalo kelti klausimus pasauliui  nesistengdamas pats į juos atsakyti, kaip darė Ž. Mišelė kūryba. 

Semiotika ir mitai

Daug R. Barto mėnesinių straipsnių, surinktų jo „Mythologies“ (1957 m.) knygoje, kėlė klausimus konkretiems kultūriniams reiškiniams tam, kad atskleistų, kaip buržuazinė visuomenė jų pagalba įtvirtino savo vertybes. Pavyzdžiui, vyno gėrimas Prancūzijos visuomenėje vaizduojamas kaip svarbus ir sveikas įprotis, tačiau, tai yra buržuazinis idealas prieštaraujantis realybei (vynas gali būti nesveikas ir svaiginantis). Jis išrado semiotiką, ženklų tyrimą, kuris yra naudingas tokių klausimų kėlimui.  R. Bartas aiškino, kad šie buržuazinės kultūros mitai yra „antriniai ženklai“ arba „konotacijos“. Pilno tamsaus butelio nuotrauka yra , kuris turi tam tikrą reikšmę: fermentuotas alkoholinis gėrimas. Tačiau, buržuazija sieja tai su kitu, nauju signifikatu: sveika, tvirta atpalaiduojančia patirtimi. Tokių motyvacijų manipuliacijos keičiasi nuo noro parduoti produktus iki paprasčiausio noro išsaugoti savo statusą. Šios įžvalgos sutapatino R. Bartą su Marksistų teorija. 

Knygoje „Mados sistema“ (pranc. Système de la mode; 1967 m.) R. Bartas atskleidžia kaip toks ženklų falsifikavimas lengvai gali būti išverstas į žodžius. Šiame darbe paaiškina, kaip mados pasaulyje bet koks žodis gali būti pripildytas buržuazinio dėmesio. Vadinasi, jei populiarioji mada sako, kad „palaidinė“ idealiai tinka tam tikroje situacijoje ar ansamblyje, ši idėja yra iš karto natūralizuojama ir priimama kaip teisinga, netgi tada, kai faktiniai ženklai sako, kad ji lengvai gali būti pakeista sijonu, liemene ar kitokiu rūbų ansambliu. Pabaigoje R. Barto „Mythologies“ gilinasi į buržuazinę kultūrą, jis pastebėjo, kad trečiosios šalys, besidominčios jo sugebėjimu kontroliuoti savo skaitytojus,  dažnai prašo jo pakomentuoti tam tikrus kultūrinius fenomenus. Šitoks įvykių posūkis privertė jį susimąstyti, ar verta masėms aiškinti kultūros įdomybes. Nuosprendis, kad toks mėginimas aiškinti masėms savo idėjas gali būti bevaisis, dar labiau paskatino jį ieškoti individualistinio meno reikšmės. 

Struktūralizmas ir jo ribos

Kai R. Barto struktūralistinis darbas ėmė klestėti, jo struktūros tyrimai susikoncentravo į kalbos svarbos rašyme atskleidimą, kuris jo nuomone senojoje kritikoje buvo pamirštas. Jo „Struktūrinės naratyvų analizės pristatymas“ nagrinėja panašumus tarp sakinio struktūros ir naratyvo, į kurį žvelgiama iš lingvistinės pusės. R. Bartas padalino savo darbą į tris hierarchinius lygius: funkcijos, veiksmai ir naratyvai. Funkcijos yra elementarioji darbo dalis, pavyzdžiui, paprastas aprašomasis žodis, naudojamas bruožui identifikuoti.  Šis bruožas yra „veiksmas“ – vienas iš elementų, kurie sudaro naratyvą. R. Bartas sugebėjo panaudoti šiuos skirtumus tam, kad išsiaiškintų, kaip tam tikros „funkcijos“ padeda formuoti bruožus. Pavyzdžiui, raktažodžiai, tokie kaip „tamsus“, „paslaptingas“ arba „keistas“ naudojami kartu, suformuoja tam tikrą charakteristiką arba „veiksmą“. Tai, kad R. Bartas suskaidė savo darbą į tokias fundamentalias dalis, leido jam kiek realizmui yra suteikiama funkcijų, kurios formuoja veiksmus bei, kokiu autentiškumu naratyvas gali būti ištartas, kad atspindėtų realybę. Vadinasi, jo struktūralistinės teorijos tapo dar vienu pratimu, jo besitęsiantiems mėginimas smulkiai išanalizuoti ir atskleisti klaidinančius buržuazinės kultūros mechanizmus. 

Nors R. Bartas manė, kad struktūralizmas yra naudinga priemonė ir tikėjo, kad literatūros diskursas gali būti įformintas, jis nesitikėjo, kad tai taps rimtu moksliniu iššūkiu. 1960-ūjų metų pabaigoje, radikalūs judėjimai perėmė literatūros kritiką. judėjimai ir Jacques Derridos bandė R. Barto išaiškintos teorijos ribas. Struktūralizmo trūkumu J. Derrida laikė jo priklausomybę nuo abstraktaus signifikanto; pastovumo, universalumo simbolio, kuris yra būtinas orientacinis taškas tokioje uždaroje sistemoje. Galima teigti, kad be reguliarių matavimo standartų, kritikos sistema, kuri nurodo tik realų darbą, niekada nebus naudinga. Bet, kadangi nėra pastovių ir universalių šios reikšmės simbolių, visa struktūralizmo, kaip evoliucionuojančio rašymo (ar bet ko) prielaida yra bereikšmė. 

Pereinamasis laikotarpis

Tokia mintis paskatino R. Bartą apsvarstyti ne tik ženklų ir simbolių apribojimus, bet ir vakarų kultūros priklausomybę nuo tikėjimu pastovumu ir standartais. 1966 m., jis lankėsi Japonijoje, kur parašė knygą „Ženklų imperija“ (pranc. L'Empire des signes; 1970 m.), apmąstymą apie japonų kultūros kovą su transcendentinio žymimojo nebuvimu. Jis pastebi, kad Japonijoje neišryškinamas vienas fokusavimo taškas, pagal kurį būtų vertami kiti standartai. Jis apibūdina Tokijo centrą, Imperatoriaus rūmus, ne kaip dominuojančios esybės organizmą, bet kaip tylius, nenusakomo būvimo, vengtinus ir neapgalvotus. R. Bartas vaizduoja, kad Japonijoje ženklai patys iš savęs nėra reikšmingi, jie įgauna svarbą tik signifikanto vertinimu. Tokia visuomenė kontrastuoja tai, vaizduojamai „Mythologies“ rinkinyje, kur rodoma didesnė, kompleksiškesnė reikšmė virš natūraliosios.

1968 m. R. Bartas parašė savo bene geriausiai žinomą darbą esė „Autoriaus mirtis“. R. Bartas autoriaus sąvoką laikė primestine teksto projekcija. Bandant suprasti pirminę kūrinio idėją, skaitytojas taip gali priskirti jam savo reikšmę. R. Bartas atkreipia dėmesį, kad kalbos sureikšminimas ir neaiški autoriaus minčių būklė, šitą realizaciją padaro neįmanomą. Pati sąvoka „išsamiojo“ teksto elgiasi kaip dar viena buržuazijos deliuzija. Suteikus knygai ar poemai pabaigą padaro ją vartotina, kažkuo, kas gali būti pakeista kapitalizmo idėjų rinkoje. „Autoriaus mirtis“ kartais laikoma darbu, kiti šį darbą laiko jo pereinamojo laikotarpio kūriniu, jo nesibaigiančiomis pastangomis nepaklusti buržua normoms. Būtent autoriaus nureikšminimas yra vienas iš svarbiausių struktūralizmo faktorių.

Tekstualumas ir S/Z

R. Bartas teigia, kad negalime teikti reikšmę autoriaus ketinimams, jis svarsto kitus galimus šaltinius ir reikšmes, kurias galime aptikti literatūroje. Jis tvirtina, kad prasmė neateina iš autoriaus, ji turi būti sukurta paties skaitytojo, teksto analizės metu. R. Bartas šią idėją įprasmina kūrinyje „S/Z“ (1970 m.), trumpos Onorė de Balzako novelės „Sarrasine“ analizėje. Jis sukūrė penkis pagrindinius kodus, kurie gelbsti interpretuojant tekstą. Kodai suteikia pasakojimui daugiareikšmiškumo, nuoseklumas riboja (tarkim nurodytas konkretus laikas riboją skaitytoją ir jo laisvę teksto analizei). R. Bartas teigia, kad idealus tekstas yra tas, kuris yra reversinis arba atviras įvairiausioms interpretacijoms ir neturi apibrėžtos reikšmės. Tekstas tampa reversiniu kai vengiama konkrečių priemonių, pavyzdžiui kaip „Sarrasine“ novelės aiškios apibrėžtos laiko juostos konkretumo arba įvykių detalizacijų. Jis apibūdina skirtumus tarp „rašytojo“ teksto, kur skaitytojas yra aktyvus kūrimo procese ir „skaitytojo“ teksto, kur skaitytojas yra apribotas tik skaitymui. Šis projektas padėjo R. Bartui identifikuoti kas svarbiausia literatūroje: atvirumas interpretacijai.

Neutralus ir romanistinis rašymas

1970-ųjų pabaigoje R. Bartas intensyviai domisi dviejų kalbų konfliktu: populiariosios kultūros, kurią jis laikė ribota ir supaprastinta savo pavadinimų ir apibūdinimų ir neutralios, kurią jis laikę neįpareigojančia. Šiuos du konfliktuojančius modelius jis pavadino „Doxa“ ir „Paradoxa“. R. Bartas, buvęs marksizmo idėjų šalininkas, aiškina, kad marksizmo teorija tiek pat kalta naudojant per grubią kategorišką kalbą, kaip ir visa buržuazinė literatūra. Šitokiu būdu šie reiškiniai patampa Doxa ir yra kultūriškai asimiliuoti. Įkvėptas šios idėjos, jis parašė knygą „Teksto malonumas“ (pranc. Le Plaisir du texte; 1975 m.), kur dėmesys kreipiamas į nepritapimą konservatyvioje visuomenėje ir kairiųjų mąstyme: hedonizmas. Rašydamas apie subjektą, kuris nesileidžia į socialinius kraštutinumus, Bartas manęs išvengsiąs pavojų naudoti kalbos ribotumą Doxą. Ši teorija teigia, kad skaitymas savo malonumui yra socialinis aktas, per kurį skaitytojas leidžiasi paveikiamas rašytojo idealų. Šio malonaus skaitymo finalinis katarsis įvyksta kai skaitytojas pasimeta tekste. Pasimetimas, pasinėrimas į tekstą rodo svarbą išsilaisvinti iš socialinių rėmų, kultūros asimiliacijos įtakos ir taip neutralizuotis, nepaisant socialinių procesų.

Pagal naujausią skaitymo teoriją, R. Bartui nerimą kėlė sunkumai, su kuriais buvo susiduriama siekiant parašyti itin neutralų tekstą, be išankstinio ženklelių klijavimo, bei nuorodos į aprašomą objektą. Jeigu rašant tekstą bus pavartotas žodis, kuris visuomenėje turi kažkokią ženklelį, tai jau gali būti laikoma autoriaus nuomonės išraiška. R. Bartas su tuo susidūrė  savo darbuose (pvz. „Mythologies“). Tuomet jis pradėjo ieškoti geriausio metodo neutralaus teksto rašymui ir nusprendė pabandyti sukurti retorikos formą, kuri nebandytų primesti autoriaus nuomonės skaitytojui. Knyga „Meilės diskurso fragmentai“ (pranc. Fragments d'un discours amoreux; 1977 m.) buvo šių pastangų vaisius, kuriame pateikiami įsimylėjėlio apmąstymai, apie bandymą atpažinti anoniminę meilę: kuomet esi įsimylėjęs arba mylimas. Įsimylėjusio bandymai pastatyti save į netikrą, idealią realybę, sudaro sąlygas, kurios atskleidžia kontroversiškus faktus būdingus tokiai paieškai. Romanistinis veikėjas yra simpatiškas, nes jis kritikuojamas, bet tuo pat metu sugeba sulaukti pritarimo iš skaitytojo. Galiausiai, nebandant įteigti teorinio apibrėžimo, skaitytojas vis tiek priverčiamas apmąstyti savo požiūrį į meilę.

Fotografija ir Henrieta Bartas (Henriette Barthes)

Žiūrint toliau į R. Barto karjerą, matome, jog jis buvo susidomėjęs fotografija ir jos panaudojimu apžvelgiant aktualiausius įvykius. Daugybė jo mitinių straipsnių penktajame dešimtmetyje, buvo bandymai parodyti, kaip fotografija gali perteikti perkeltinę reikšmę. Tokios fotografijos buvo naudojamos buržuazijos sluoksnio žmonėms padėti suprasti „natūralią tiesą“. Nepaisant to, fotografiją jis laikė puikia priemone perduoti tikrą informaciją apie pasaulį. Kai 1977 m. mirė jo mama Henrieta Bartas, jis pradėjo rašyti knygą „Šviesus kambarys“ (pranc. La Chambre claire) apie svarbą vaikui gauti savo mamos vaikystės nuotrauką. Taip pat R. Bartas rado plonytę liniją, skiriančią asmeninę prasmę motinos atvaizde. R. Bartas paaiškino, kad vaizdas sukuria klaidingą iliuziją „kas yra dabar“, tuo tarpu „kas buvo“ būtų žymiai tikslesnis apibūdinimas. Ši išvada buvo padaryta po Henrietos Barto mirties, kai jos vaikystės nuotrauka tapo įrodymu „kas nustojo būti“. Vietoj solidžios realybės, tai primena mums apie besikeičiančią pasaulio prigimtį. Todėl tai yra kažkas unikaliai asmeniško, perteikta R. Barto motinos atvaizde, ko nebūtų galima panaikinti dėl subjektyvios priežasties: tai yra pasikartojantis praradimo jausmas kaskart žvelgiant į fotografiją. Knygoje „Šviesus kambarys“ galime rasti svarstymus apie sudėtingus santykius tarp subjektyvumo, prasmės ir visuomenės kultūros, taip pat, jaučiamą gilų autoriaus sielvartą aprašant atsidavimą mamai.

Po R. Barto mirties išleistos publikacijos

1987 metais publikavo R. Barto esė kolekciją „Incidents“. Buvo paskelbti fragmentai iš autoriaus dienynų: „Soirees de Paris“ (ištraukos iš 1979 metų erotinio dienoraščio apie gyvenimą Paryžiuje); ankstyvesnis jo dienoraštis (erotiniai potyriai su berniukais Maroke); ir „Light of the Sud Ouest“ (jo vaikystės prisiminimai iš Prancūzijos priemiesčio gyvenimo). 2007 m. lapkritį Jeilio universiteto leidykla publikavo mažai žinomo R. Barto darbo vertimą į anglų kalbą „What Is Sport“. Šis darbas turi gana daug panašumų į „Mythologies“, ir buvo pradėtas Kanados televizijos ir radijo korporacijos užsakymu, kaip Huberto Aquino prodiusuoto dokumentinio filmo įgarsinimo tekstas.

2009 metų vasario mėnesį žurnale „Journal de deuil“ buvo publikuota leidyklos „Éditions du Seuil“ paremta R. Barto rankraščiai surinktais nuo 1977 lapkričio 26 dienos (tuojau pat po jo mamos mirties) iki 1979 metų rugsėjo 15 dienos. Labai intymios mintys susijusios su siaubingu jos praradimu:

Idėja (nuostabi, ne skaudinanti), kad ji nebuvo man viskas. Kitu atveju aš niekada nebūčiau parašęs nė vieno darbo. Per tą šešių mėnesių laikotarpį, kai rūpinausi mama, ji tapo svarbiausiu objektu man ir aš užsimiršau, kad kada nors apskritai ką nors rašiau. Aš nebuvau niekas kitas, tik asmuo besirūpinantis ja. Prieš tai ji gyveno lyg nematoma, todėl aš galėjau rašyti… Apsikeitėme rolėmis. Mėnesius aš buvau jos motina. Jaučiausi, lyg praradęs dukrą. 

R.Bartą nuliūdino jo mamos mirtis visam likusiam jo gyvenimui: „Nesakykite man užuojautos. Tai per daug psichoanalistiška. Aš negedžiu. Aš kenčiu” ir „Mano kambario kampe, kuriame aš miegu, mama buvo slaugoma, ten pat ji ir numirė. Ir visada pamerkiu gėlių vazoje ant stalo. Aš nebenoriu keliauti, kad galėčiau likti čia ir apsaugoti gėles nuo nuvytimo“.

2012 metais buvo paskelbta knyga apie keliones po Kiniją („Travels in China“). Ji sudaryta iš R. Barto užrašų, kuriuos jis pildė trijų savaičių kelionės Kinijoje metu (vyko kartu su grupe žmonių iš literatūros žurnalo „Tel Quel“ 1974-aisiais). Kelionės įspūdžiai buvo ne itin teigiami, Kinija jam pasirodė „nelabai egzotiška, ne visiškai be tikslo“.

Įtaka

R. Bartui aštri kritika prisidėjo prie teorinių mokyklų, pavyzdžiui, struktūralizmo, semiotikos ir plėtros. Nors jo įtaka dažniausiai randama šiose teorinėse srityse, su kuriomis jo darbas atnešė jį į sąlytį, taip pat jaučiama visose srityse, susijusiuose su informacijos ir modelių komunikacijos, įskaitant kompiuterius, fotografijos, muzikos ir literatūros atstovavimo. Viena pasekmė R. Barto platus dėmesys yra tai, kad jo palikimas mąstytojų skirta modeliuoti save po jo toliau. Faktas, kad R. Barto darbas buvo kada pritaikomas ir paneigta sąvoka stabilumo ir pastovumo reiškia, kad nėra minčių kanono savo teorijoje, tam kad modeliuoti savo mintis. Tai neegzistuoja „Bartasizmas“.

Raktažodžiai

„Rašytojo teksto“ ir „skaitytojo teksto“ terminus naudoja R. Bartas apbrėžti literatūros rūšis ir netiesiogiai apklausti skaitymo būdus, kaip teigiamus ar neigiamus įpročius modernus skaitytojas atneša į savo patirtį su tekstu. Šie terminai labiausiai aiškiai sukonkretinti knygoje „S/Z“, o esė „Nuo kūrinio iki teksto“ (pranc. De l'œuvre au texte; 1977 m.) numato analogišką paralelę, pažvelgti į aktyvių ir pasyvių, postmodernizmo ir modernių būdų sąveikauti su tekstu.

Skaitytojo tekstas

Tekstas, kuris nekelia jokių reikalavimų skaitytojui „rašyti“ ar „gaminti“ savo nuomonę laikomas „skaitytoju tekstu“. Skaitytojas gali pasyviai rasti „gatavą“ prasmę. R. Bartas rašo, kad šių tekstų rūšys yra „kontroliuojami principo, kuris neprieštarauja“, tai yra, jie neturi trukdyti „sveikam protui“ arba „Doxa“ supančia kultūrą. „Skaitytojo tekstai“, be to, „yra produktai, [kurie] sudaro milžinišką masę mūsų literatūrai“. Šioje kategorijoje yra spektras „pripilto literatūros“, kuris apima „visus klasikinius (skaitytojo) tekstus“, kurie veikia, „kaip spintoje, kurioje reikšmės yra sudėliotos, sukrautos, [ir] saugomos“.

Rašytojo tekstas

Tekstas, kuris įkvepia tinkamam tikslui apie literatūrą ir kritiką: „... kad skaitytojas nebegalėtų vartoti, bet būtų teksto sudarytojas“. Rašytojo tekstai ir būdai skaitymui sudaro, trumpai tariant, aktyvų, o ne pasyvų būdą bendrauti su kultūra ir jos tekstu. Kultūra ir jos tekstai, R. Bartas rašo, niekada neturėtų būti priimami jų pateiktomis formomis ir tradicijomis. Skirtingai nuo „skaitytojo tekstų“, kaip „produkto“, „rašytojo tekstams, parašytas tekstas rašomas mūsų pačių, prieš begalinį žaidimą pasaulyje, kur jis yra vedamas, susikertantis, sustabdytas. Plastiškumas kai kurių vienaskaitos sistemų (ideologijos, genties, kritikos), kuri sumažina dauguma įėjimų, tinklų atidarymą, kalbų begalybė“. Taigi skaitant tampa R. Barto „ne parazitinė veikla, veikianti prieš papildomo rašymo“, bet greičiau „darbo forma“.

Autorius ir Skriptorius

„Autorius“ ir „skriptorius“ yra terminai, kuriuos R. Bartas naudoja apibūdinti įvairius būdus, galvodamas apie teksto kūrėjus. Autorius yra mūsų tradicinės sampratos vienišas genijus kuriantis literatūrą ar kitą gabalėlį rašto darbų iš jo / jos originalios vaizduotės galių. R. Bartui tokia figūra nebėra gyvybinga. Įžvalgas, kurias teikia šiuolaikinei minčiai masyvumo, įskaitant siurrealizmo įžvalgas, kurios teikiamos termino, jau paseno. Autoriaus vietoje, šiuolaikinis pasaulis pristato mums paveikslą, kurią R. Bartas vadina „Skriptoriumi“, kurio tikroji galia yra sujungti jau esamus tekstus naujais būdais. R. Bartas mano, kad visi rašto darbai remiasi ankstesniais tekstais, normomis ir konvencijomis, ir kad tai yra dalykai, į kuriuos mes turime sugrįžti, kad suprastumėme tekstą. Kaip tvirtinus santykinai nereikšminga rašytojo biografija, palyginus su šių tekstinės ir bendru konvencijų būdu, R. Bartas sako, kad Skriptorius neturi praeities, bet gimsta su tekstu. Jis taip pat teigia, kad, atsižvelgiant į „autoriaus-Dievo“ idėją kontroliuoti kūrinio prasmę nesant interpretavimo horizontams yra atviri aktyviam skaitytojui. Kaip R. Bartas sako, „autoriaus mirtis yra skaitytojo gimimas“.

Kritika

1964 m., R. Bartas rašė esė „Paskutinis Laimingas Rašytojas“ (pranc. Le dernier des écrivains heureux). Esė pavadinimas skiriamas Volterui ir jame R. Bartas pakomentavo šiuolaikinio mąstytojo problemas, po to kai atrado minties ir filosofijos reliatyvizmą, diskredituojant ankstesnius filosofus, kurie išvengė šios problemos. Nesutinkant atvirai su Barto aprašymu apie Volterą, Daniel Gordon, Bedfordo serijos romano „Kandidas“ vertėjas ir redaktorius rašė, kad „niekada toks puikus rašytojas taip gerai nesuprato kito“.