Vladas Motiekaitis

Vladas Motiekaitis (1896 m. gegužės 30 d. Kaune – 1971 m. spalio 10 d. Los Andžele, JAV) – smuikininkas, pedagogas, dirigentas.

Biografija

Tėvas mokėjo groti klarnetu. Iš gausios šeimos užaugo tik 3 vaikai: Vladas – smuikininkas, Bronius – violočelininkas, Izabelė – medikė. 1911–1913 m. Vladas mokėsi smuikuoti pas lenkų smuikininkę Vandą Bohuszewicz, kuri atvyko dirbti į Ippo-Gechtmano muzikos mokyklą Kaune.

Pirmojo pasaulinio karo metais V. Motiekaitis pateko į rusų kariuomenę Odesoje (Ukraina) ir buvo pulko orkestro kapelmeisteris, surengė solo koncertų. Odesoje baigė šešias gimnazijos klases, o 1921 m. – konservatoriją (prof. K. Gavrilovo smuiko klasę).

Grįžęs į Kauną, Valstybės teatre surengė koncertą. 1922–1924 m. smuiko studijas tęsė Leipcigo konservatorijoje pas prof. E. Wolgandta. Studijuodamas pirmą kartą atliko Juozo Gruodžio „Sonatą d - moll“. Baigęs konservatoriją, gavo smuikininko solisto kvalifikacijos diplomą. Nuo 1924 m. rudens – Kauno muzikos mokyklos, nuo 1933 m. – konservatorijos smuiko ir kamerinės muzikos klasės mokytojas, nuo 1937 m. – vyresnysis mokytojas. Keletą metų visuomeniniais pagrindais dėstė ir E. Laumenskienės liaudies konservatorijoje.

Iki 1944 m. Kauno mokyklose išugdė visą būrį gerų smuikininkų. Vadovavo pirmajam lietuvių styginių kvartetui, Kauno radiofone subūrė instrumentinį , koncertavo kaip solistas smuikininkas ir su instrumentiniais ansambliais bei simfoniniais orkestrais. 1928–1933 m. buvo Kauno radiofono simfoninio orkestro vyr. dirigentas (vėliau koncertmeisteris), dirigavo Vinco Kudirkos ir Vilniaus simfoniniams orkestrams.

1944 m. pasitraukė į Vakarus, trumpai gyveno Austrijoje (Leobene ir Bruch-Mure), kur mokytojavo muzikos mokyklose, 1945 m. persikėlė į Vokietiją ir ten lietuvių stovyklose vadovavo chorams, vargonininkavo, mokytojavo gimnazijoje (nuo 1946 m. Hanau lietuvių stovykloje).

1949 m. emigravo į JAV ir apsigyveno Detroite. Dvejus metus dėstė Sparkso konservatorijoje Royal-Oak, MI. Nuo 1952 m. iki mirties gyveno ir dirbo Los Andžele. Vertėsi privačiomis muzikos pamokomis ir derino muzikos instrumentus, 1964 m. išėjo į pensiją.

Sukūrė instrumentinių ir vokalinių kūrinių: Sonatą fortepijonui F-dur (1966 m.), pjesių smuikui ir fortepijonui, dainų. Išaugino keturis vaikus: Aldona – pianistė ir chorvedė, Algimantas – violončelininkas, Jurgis – foto menininkas, Zita Ramulė – kompiuterininkė.

Šaltiniai

Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.