Vilniaus piešimo mokykla

Vilniaus piešimo mokykla – dailės mokykla Lietuvoje, 1866–1915 metais veikusi Vilniuje.

Pilies gatvė Vilniuje, iš kurios pro arką buvo patenkama į Vilniaus piešimo mokyklą (šios mokyklos auklėtinio Stanislavo Flerio darbas (1903 m.)

Mokyklos istorija

Vilniaus piešimo mokyklos įkūrėjo Ivano Trutnevo portretas

Pirmasis įkurti mieste piešimo mokyklą ketino Vilniaus progimnazijos mokytojas Ivanas Petrovas, pristatęs mokyklos įsteigimo projektą Vilniaus švietimo apygardos vadovui Ivanui Kornilovui, kuris buvo paskyręs patalpas mokyklos įsteigimui. Nors buvo skirta lėšų mokyklos įsteigimui, ji dėl kažkokių priežasčių atidaryta nebuvo.

1866 m. Ivanas Kornilovas kreipėsi į Peterburgo dailės akademiją, prašydamas parinkti dailininką piešimo mokyklai Vilniuje įsteigti. Peterburgo akademijos rektorius Aleksandras Razanovas rekomendavo Dailės akademijos absolventą, dailininką Ivaną Trutnevą. Šis tuo metu mokytojavo Vitebsko gimnazijoje. Ivanas Trutnevas bendradarbiauti sutiko ir atvyko į Vilnių. Jis parengė piešimo mokyklos programą, kurią vėliau ne kartą tobulino.

Ivano Trutnevo projekte buvo numatyti du skyriai: amatų – ir tapybos. Ką tik įsteigta mokykla pavadinta „Vilniaus amatų mokykla ir tapybos klasės”. Mokslas mokykloje buvo nemokamas. Buvo priimami mokytis vaikai nuo 12 metų, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties. Šioje mokykloje galėjo mokytis ir bajorų, ir valstiečių vaikai.

Vilniaus piešimo mokyklos auklėtinio Chaimo Sutino portretas (Amedėjaus Modiljanio paveikslas, saugomas Vašingtono Nacionalinėje dailės galerijoje)

Piešimo mokykla atidaryta 1866 m. gruodžio 6 d. Vilniaus gimnazijos patalpose (įėjimas iš Pilies g.), tuomet jau uždaryto Vilniaus universiteto pastate.

Amatų ir piešimo mokyklos programą sudarė piešimo ir braižybos įvadas, geometrinių figūrų piešimas iš natūros, ornamentų ir gėlių piešimas, žmonių ir gyvūnų piešimas, žemės ūkio padargų, mašinų, ekipažų, namų apyvokos dirbinių braižymas, pastatų planų, fasadų ir konstrukcijų braižymas, glausta architektūros ir perspektyvos teorija, žinios apie medžiagas ir kt. Berniukai ir mergaitės buvo mokomi atskirai. Nemažą dalį priemonių, reikalingų mokymosi procesui, nupirko pats Ivanas Trutnevas. Piešimo mokykloje mokėsi lenkai, žydai, rusai, moksleiviai, atvykę iš Baltarusijos, Lenkijos, Ukrainos žemių.

Pirmaisiais mokslo metais Vilniaus piešimo mokyklos amatų – piešimo skyriuje mokėsi apie 60 moskleivių, tapybos klasėje – apie 50 mokinių. Mokykloje mokėsi 22 merginos. Viso Vilniaus piešimo mokykloje per 25 gyvavimo metus studijavo apie 1500 moksleivių, iš jų baigė visą kursą ir gavo atestatus 118 moksleivių. Daugiau nei pusšimtis mokyklos abosleventų įstojo į Sankt Peterburgo imperatoriškąją dailės akademiją. Mokymo kursas pradžioje truko trejus metus. Ilgainiui mokyklos pavadinimas nusistovėjo ir mokykla buvo vadinama „Vilniaus piešimo mokykla".

Vilniaus piešimo mokyklos auklėtinio Juozo Zikaro portretas

Mėginant spręsti patalpų problemas, Vilniaus piešimo mokykla kažkiek laiko buvo perkelta į Vilniaus mokytojų instituto pastatą. 1882 m. mokykla buvo remontuojama. 1890 m. mokykla persikėlė į Vilniaus II gimnazijos patalpas, tačiau po metų grįžo į senojo universiteto pastatą.

1885 m. Ivanas Trutnevas kreipėsi į Peterburgo imperatoriškąją dailės akademiją prašydamas metodinių priemonių, taip pat nurodė, jog mokyklai trūksta patalpų, kadangi buvo išaugęs moksleivių skaičius. Iki 1896 m. mokyklą finansavo Rusijos imperijos Liaudies švietimo ministerija.

XX a. Vakarų Europoje Vilniaus piešimo mokykla išgarsėjo jos absolventų, Paryžiuje kūrusių žydų kilmės menininkų Chaimo Sutino, Pinko Kremenio, Emanuelio Mane-Katzo ir kitų dėka, kurie suformavo vadinamąją Paryžiaus mokyklą.

Vilniaus piešimo mokykla 1904 m. buvo pripažinta geriausia dailės mokykla Rusijos imperijoje.

1914 m. prasidėjus I pasauliniui karui, moksleivių ženkliai sumažėjo, finansavimas mokyklai nebuvo skirtas ir 1915 m. gegužės mėnesį mokymas buvo nutrauktas.

Mokyklos struktūra ir dėstytojai

Vilniaus piešimo mokyklos vadovo Ivano Trutnevo nutapyta Vilniaus panorama nuo Bekešo kalno, 1865 m.

Vilniaus piešimo mokyklos auklėtinio Stanislavo Flerio portretas

Mokykloje veikė du skyriai: amatų ir tapybos klasės, kuriose galėjo mokytis visi, sulaukę 12 metų. 1893 m. amatų skyrius buvo atskirtas ir reformuotas į nemokamas techninio piešimo ir braižybos klases, kurias finansavo mecenatas Juozapas Montvila.

1874 m. Ivanas Trutnevas į Vilniaus piešimo mokyklą pakvietė dėstyti akademiką , 1876 m. – .

XIX a. pabaigoje nemokamose techninio piešimo ir braižybos klasėse dirbo buvęs Ivano Trutnevo auklėtinis Juozapas Balzukevičius, baigęs Sankt Peterburgo dailės akademiją. Tapybą dėstė Stanislovas Jarockis. Taip pat dėstė jau baigę piešimo mokyklą jos absolventai. Vieną ryškiausių pėdsakų Vilniaus piešimo mokykloje paliko piešimo, tapybos ir meno istorijos dėstytojas Ivanas Rybakovas.

Po Vilniaus piešimo mokyklos vadovo Ivano Trutnevo mirties, 1912 m. mokyklai vadovauti buvo paskirtas Ivanas Rybakovas, tačiau jis šiose pareigose išbuvo tik mėnesį ir kaip netinkamas vadovas nuo pareigų buvo nušalintas. Naujuoju Piešimo mokyklos vadovu buvo paskirtas Sergejus Južaninas. Jis į padėjėjus 1912 m. pasikvietė Sankt Peterburgo dailės akademijos absolventą Nikolajų Sergejevą – Korobovą, kuriam atvykus, mokykla buvo atnaujinta ir vėl tapo populiari.

Auklėtiniai

Vilniaus piešimo mokyklą baigė akvarelistas ir fotografas Stanislavas Fleris, skulptorius Boleslovas Balzukevičius, tapytojas ir architektas Juozapas Kamarauskas. Vilniaus piešimo mokykloje mokėsi Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius, Juozapas Balzukevičius, Liucija Balzukevičiūtė, Adomas Mendziblockis, Boleslovas Buika, Vytautas Kairiūkštis, , Juozas Zikaras, Žakas Lipšicas, Chaimas Sutinas ir kiti.

Nuorodos

1. Sudarytojas Pranas Gudynas. Lietuvos tapyba. Vilnius: Vaga, 1976.
2. Jolanta Širkaitė. Vilniaus piešimo mokykla 1866–1915. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2018. .
3. Paroda „Académie de Vilna – Vilniaus piešimo mokykla (1866–1915)“, 2017. [1]
4. Laima Laučkaitė. Vilniaus piešimo mokyklos enciklopedija (NŽ-A nr. 4), 2019. “Naujasis židinys”, “Aidai”. [2]
5. Sudarytoja Jolanta Širkaitė. Academie de Vilna. Parodos katalogas. Vilnius, 2017. .
6. Vilniaus paveikslų galerijos nuolatinė ekspozicija XVI–XIX salės. [3] 2020-02-25 iš Wayback Machine projekto.