Viešbutis Adlon

Adlon Kempinski (vok. Adlon Kempinski) – garsus prabangus viešbutis Vokietijos sostinės Berlyno centre. Iškilęs istorinio Dorotejenštadt rajono bulvare, netoli nuo istorinių Brandenburgo vartų.

Šiuolaikinis vaizdas

Dabartinis priklausantis pastatas eksploatuojamas nuo 1997 m., šiuolaikinis viešbutis tęsia buvusio „Hotel Adlon“, veikusio nuo 1907 m. ir išdegusio 1945 m., geriausias svečių apgyvendinimo tradicijas. Valdo Adlon Holding grupė (dukterinė Kempinski AG įmonė), viešbučio direktorius yra olandas Emile Bootsma. Su 53 mln. eurų apyvarta Adlon Kempinski 2015 m. užėmė trečiąją vietą tarp Vokietijos viešbučių. Įeina į tarptautinį susivienijimą „“.

Istorija

Viešbutis 1926 m.

XX a. pr. į Europą atkeliavo amerikietiška mada viešuose vietose – prabangiuose viešbučiuose – rengti visuomenei pokylius. Prieš tai Vokietijoje, kaip ir aplinkinėse šalyse, viešbutin atvykusius klientus tik apnakvindindavo, o šventes švęsti buvo įprasta namuose ar sodyboje užmiestyje. Atsižvelgusios į naują tendenciją Europos sostinės suskubo statytis prabangius svečių apgyvendinimo pastatus, kuriuose ne tik buvo nakvojama, bet ir leidžiamas laikas juose įrengtose kavinėse ir skaityklose, rūkomuosiuose salonuose ir žaidimų kortomis kambariuose: tai viešbučiai „Ritz“ Paryžiuje ir Londone, „Astorija“ Sankt Peterburge ir „Imperial“ Vienoje.

Kaizerio Vilhelmo II remiamas kelių restoranų ir kavinių savininkas Lorencas Adlonas 1905 m. miesto centre nusipirko Renderno rūmus su aplinkiniu sklypu. Rūmai buvo nugriauti ir, architektams Karlui Gauzei su Robertu Leibnitcu prižiūrint, prasidėjo naujo viešbučio statyba. Po dvejų metų berlyniečiai jau galėjo gėrėtis pastato klasicistinėmis linijomis su moderno stiliaus elementais. Išorinės sienos slėpė unikalius savo laikmečiui techninius sprendimus: į visus numerius buvo atvesta elektra ir karštas vanduo, apatiniai aukštai išsiskyrė unikaliais interjerais. Kavinė, restoranas, muzikos salionas ir žiemos sodas, kuriame svečiams pasiūlydavo arbatos, veikė visą parą. Įrengtos erdvios konferencijų ir pokylių salės. Beveik visose patalpose išlaikyti neobaroko arba stiliai. Baldus gamino žinoma Mainco įmonė Bembé, kurioje užsakovas Lorencas Adlonas kažkada mokėsi staliaus amato.

1907 m. spalio 23 d., kai naująjį pastatą apžiūrėjo ir išreiškė savo pasigėrėjimą kaizeris su šeimyna, tapo „Adlono viešbučio“ gimtadieniu. Iškart po atidarymo leisti jame laiką tapo itin populiaru – neretai aukštuomenė šulai parduodavo savo žiemojimo rūmus mieste ir kėlėsi gyventi į „Adloną“. Užsienio reikalų ministerija apgyvendindavo savo svečius liukso kategorijos numeriuose, į sumaniai vadovaujamą viešbutį suvažiuodavo berlyniečiai ir save parodyti, ir į kitus pažiūrėti. Restorano virtuvė garsėjo savo patiekalais, tarp kurių išsiskyrė filė ir veršienos didkepsnis.

Žurnalistų pokylis, apie 1930 m.

Po Pirmojo pasaulinio karo įrašai svečių registracijos knygoje pasikeitė. Kaizerio dvariškiai ir stambioji buržuazija užleido vietą turtingiems amerikiečiams, kurie žinią apie puikųjį viešbutį mielai platino už okeano. 1925–1930 m. „Adlonas“ priėmė beveik du milijonus lankytoju ir tapo viena iš Berlyno įžymybių. Viešbučio klestėjimo pabaiga sutapo su nacionalsocialistų atėjimu į valdžią. Amerikiečių turistų skaičius pamažu seko, išimtis buvo tik 1936 metai, kai mieste vyko Vasaros olimpinės žaidynės. Viešbučio valdytojų šeima vylėsi, kad „Adlone“ vyks SS generolų ir šalies politinės valdžios posėdžiai, bus organizuojami šventiniai renginiai, atnešdami jai nemažą pelną. Visgi Trečiojo Reicho vadovaujantys sluoksniai mieliau rinkdavosi konkurentą – viešbutį „Kaiserhof“ netolimoje Vilhelmštrasėje. Šiuolaikinių istorikų nuomone, „Adlono“ atmosfera naciams, tur būt, buvo per daug konservatyvi ir kartu kosmopolitinė, neatitinkanti tuo metu paplitusią vokiškumo dvasią.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje „Adlono“ viešbutis įsigijo nuosavą slėptuvę nuo bombų po gretima Paryžiaus aikšte. Prabangiai įrengta slėptuvė buvo skirta tiek svečiams, tiek ir aptarnaujančiam personalui. Norinčių apsigyventi skaičius išaugo, kai 1943 m. per miesto bombardavimą buvo sugriautas konkurentų „Kaiserhof“. Karo pabaigoje „Adlono“ viešbutyje įsikūrė karinis lazaretas, dar nepasibaigus mūšiams, 1945 m. gegužės 7 d. valdytojas Louis Adlonas savo namuose buvo suimtas ir po poros savaičių mirė. Po 1945 m. gegužės 2 d. viešbučio pastatą užėmė Raudonosios armijos kariai. Kilo gaisras, kurio metu visas pastatas, išskyrus vieną flygelį, išdegė. Aprūkusios išorinės sienos stovėjo iki pat 1952 m., kai jos buvo nugriautos. Išlikusiame šoniniame korpuse, kuriame, iškilus Berlyno sienai, buvo užmūryti visi žiūrintys į Vakarų Berlyną langai, vėl įrengtas viešbutis su restoranu, o nuo 1984 m. jame įsikūrė VDR proftechninio mokymo bendrabutis.

Restorano Felix Club patalpose

Po Berlyno sienos griūties, 1995–1997 m. senojoje vietoje pagal architektų biuro Patzschke, Klotz & Partner projektą buvo pastatytas naujas „Adlono“ pastatas. Iškilęs viešbutis ne atkartoja senąjį, bet tęsia jo architektūrines tradicijas. 1997 m. rugpjūčio 23 d., dalyvaujant federaliniam kancleriui Romanui Hercogui, šiuolaikinis „Adlono viešbutis“ buvo iškilmingai atidarytas. Po metų lankytojus pakvietė ir aukštosios virtuvės restoranas Lorenz Adlon, o 2003 m. viešbučio kompleksas buvo išplėstas į nugarinę pusę. Naujose erdvėse atidaryta antroji pokylių salė, spa patalpos, restoranai ir naktinė diskoteka Felix Club. 2004 m. iškilo naujas korpusas, kuriame įruošti papildomi 69 numeriai svečiams. Po visų pirkimų ir statybų dabar viešbučio „Adlon Kempinski“ naudingas plotas siekia 58 700 m² su šalia plytinčiu 8 000 m² sklypu.

Apie „Adlono viešbučio“ istoriją sukurtas vienas meninis, vienas televizijos ir trys dokumentiniai filmai.

Lietuvių vakarai

1917 m. lapkričio 13 d. „Adlono viešbutyje“ buvo surengtas lietuvių ir vokiečių politikų susitikimas. Dalyvavo Lietuvos Tarybos pirmininkas Antanas Smetona, pavaduotojas Steponas Kairys ir generalinis sekretorius Jurgis Šaulys. Vokiečiams atstovavo Reichstago deputatas Eudardas Davidas (vok. Eduard David), kariųjų liberalų partijos FVP pirmininkas Frydrichas Naumanas (vok. Friedrich Naumann) ir įtakingo mėnraščio „Preußische Jahrbücher“ leidėjas Hansas Delbriukas (vok. Hans Delbrück), taip pat profesoriai Maksas Zeringas (vok. Max Sering) ir Alfredas Veberis (vok. Alfred Weber). A. Smetona perskaitė pranešimą, kuriame susirinkusiems nušvietė lietuvių siekius: valstybė su etnografinėmis sienomis ir sostine Vilniumi. Šioje kalboje, kurią vokiečių klausytojui adaptavo Lietuvos dvarininkas baronas Frydrichas fon der Ropas, atsisakoma pretenzijų į buvusias nelietuviškas LDK teritorijas ir pabrėžiami būsimi artimi, per tarpvalstybines sutartis pasiekti santykiai su Vokietija. Vakaro dalyviai sudarė branduolį asmenų, po dvejų savaičių Reichstage įkūrusių Vokiečių ir lietuvių bendriją (vok. Deutsch-Litauischen Gesellschaft).

Kai 1918 m. kovo 23 d. Vokietijos imperatorius Vilhelmas II nepriklausomą Lietuvą pripažino de jure, jau kovo 24 dieną Lietuvių ir vokiečių bendrija „Adlono viešbutyje“ surengė priėmimą, kurio metu Bendrijos prezidentas Matias Ercbergeris (vok. Matthias Erzberger) pasveikino lietuvių tautą, įžengusią į valstybingumą. Su atsakomąja kalba kreipėsi Lietuvos Tarybos pirmininkas A. Smetona. Tų pačių metų gruodžio 20–21 dienomis Berlyne buvo pasirašyta sutartis dėl 100 mln. markių paskolos Lietuvai.

Išnašos

1. Adlon-Chef Oliver Eller geht – Wechsel über drei Ecken // service.bz-berlin.de 2018-11-07 iš Wayback Machine projekto.
2. Gäste und Investoren fliegen auf deutsche Hotels // Frankfurter Allgemeine Zeitung vom 20. Mai 2016, S. 22.
3. Benedikt Loderer. Marmor adelt, Holz macht alt, Geld sinnlich // Die Zeit, 31/1997 (25. Juli 1997)
4. Architekten: Patzschke & Partner // stadtentwicklung.berlin.de 2015-12-22 iš Wayback Machine projekto.
7. K. Baronas. Lietuvos nepriklausomybė vokiečių akimis // Draugas, 1978-02-13 psl. 3
8. Pasitarimas apie Lietuvą Berlyne // „Dabartis”, 1917 m. lapkričio 17 d., Nr. 98, psl. 1
9. Eberhard Demm. Alfred Weber, „Mitteleuropa“ und die litauische Frage im Ersten Weltkrieg // Annaberger Annalen 23/2015, S. 236-238
10. Eberhard Demm. Alfred Weber, „Mitteleuropa“ und die litauische Frage im Ersten Weltkrieg // Annaberger Annalen 23/2015, S. 237
11. Antanas Račas. Sudėtingas kelias į laisvę // „XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas, 2010 m. vasario 17 d., Nr.2 (37)

Literatūra

• Hedda Adlon. Hotel Adlon, das Berliner Hotel, in dem die große Welt zu Gast war. Kindler, München 1955 (Auch: Wilhelm Heyne Verlag 2003, ; Komet, Köln 2004, ; Taschenbuch: Hotel Adlon. Wilhelm Heyne Verlag, ).
• Laurenz Demps, Carl-Ludwig Paeschke. Das Hotel Adlon. Nicolaische Verlagsbuchhandlung, Berlin 2004, .
• Peter Dörp (Hrsg.). Das alte Hotel Adlon in Berlin. Reprint aus dem Jahr 1908. Mit einer Nachbetrachtung über den Innenarchitekten Wilhelm Kimbel und den Dekorationsmaler Paul Herrmann von Peter Dörp. epubli, Berlin 2017, .
• Jürgen Ebertowski. Unter den Linden Nummer Eins. Der Roman des Hotel Adlon. (= BvT. 469). Berliner Taschenbuch Verlag, Berlin 2007, .
• Jürgen W. Schmidt. Prinz Joachim Albrecht von Preußen und der Zwischenfall im Berliner Hotel „Adlon“ vom März 1920. In: Rolf Sauerzapf, Jürgen W. Schmidt (Hrsg.). Ein Leben für Preußen. Festschrift zum 75. Geburtstag von Prof. Dr. Wolfgang Stribrny. (= Schriftenreihe des Preußeninstituts. 13). Ludwigsfelder Verlags-Haus, Ludwigsfelde 2010, , S. 32–72.
• Jahr100Buch, 100 Jahre Hotel Adlon. Hotel Adlon Kempinski, Berlin, 27. Februar 2007.
• Wolfgang Hoebel. Vom Pagen im HOTEL ADLON bis zum Mauerfall. Books on Demand, Norderstedt 2014, .

Internetiniai šaltiniai

Vikiteka: Viešbutis Adlon – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Hotel Adlon // kempinski.com
• Hotel Adlon, 1955 // imdb.com
• Ausführliche Geschichte des Adlon // cosmopolis.ch
• Hotel Adlon // Potsdamer-Platz.org
• 100 Jahre Adlon. Champagner ohne Ende // Der Tagesspiegel, 30. Oktober 2007
• Die Legende lebt // Der Tagesspiegel, 31. Januar 2008

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.