Vienuolis Kūkai

Šį puslapį ar jo dalį reikia pagal . Jei galite, sutvarkykite.

Kūkai (jap. 空海 Kūkai, reiškiantis „Tuščia jūra“, 774–835) arba dar kitaip žinomas kaip Kobo Daiši (jap. 弘法大師 Kōbōdaishi, liet. „Dharmos meistras“) – žymus Japonijos budistų vienuolis mokslininkas, Šingon (jap. 真言宗 Shingon-shū, liet. „Tikras žodis“) budizmo mokyklos įkūrėjas, pradininkas bei žinomiausias teoretikas, poetas, kaligrafas, inžinierius bei pasižymėjęs to meto Japonijos visuomenės veikėjas.

Kūkai portretas. Sukurtas minint 1150-ąsias Kūkai mirties metines.

Biografija

Ankstyvasis gyvenimas

Apie vieno žymiausių asmenybių Japonijos istorijoje susijusių su budizmu vaikystę ir ankstyvąjį gyvenimą nėra žinoma daug ir dėl daugelio faktų jo biografijos tyrėjai vis dar nesutaria, tačiau žinoma, jog būsimas dvasininkas gimė 774 m. birželio mėnesį, kilmingoje aristokratų šeimoje, Naros laikotarpio pabaigoje (jap. 奈良時代 Nara-jidai, 710–784), šis periodas svarbus savo pasikeitimais tuometinėje valdžioje. Įvairiuose šaltiniuose pateikiamas skirtingas Kūkai tikrasis vardas, tačiau remiantis šių laikų atliekamomis studijomis, rašytiniuose šaltiniuose dažnai pateikiamas Mao vardas, reiškiantis „Tikra žuvis“. Mao buvo antrasis šeimos vaikas iš keturių. Tuo laikotarpiu šeima gyveno (dabartinėje Šikoku saloje). Būsimojo vienuolio motina buvo kilusi iš Ato šeimos, kuri itin aktyviai studijavo kinų kultūrą bei prisidėjo prie to, kad Mao jaunystėje susidomėjo įvairiais poezijos, religinio pobūdžio bei filosofijos mokymais. Didžiausią įtaką tuo metu padarė Mao dėdė iš motinos pusės, kuris prisėmė atsakomybę už jaunuolio išsilavinimą. 789 m. būdamas penkiolikos metų Mao kartu su dėde išvyko į tuometinę Japonijos sostinę Narą, kur apsistojo ilgesniam laikui ir prižiūrimas bei padedamas dėdės ėmė studijuoti kinų kalbą ir kultūrą. Vėliau susidomėta Konfucijaus Analektais, Daoizmo principais. 791 m. septyniolikmetis Mao, norėdamas tapti valdininku, išlaikė stojamuosius egzaminus ir palikęs savo dėdės namus pradėjo lankyti Konfucijaus universitetą, kuriame tęsė savo kinų kultūros studijas, ypatingą dėmesį skirdamas žymiesiems Konfucijaus „Pavasario ir Rudens Analams“ (春秋 Chūnqiū). Šiuo studijų laikotarpiu Mao sutiko vieną budistų vienuolį, kuris jį supažindino su ezoteriniu mokymu ir tokiu būdu sukėlė susidomėjimą budizmu, o sukauptas žinios vėliau buvo panaudotos rašant darbą pavadinimu: „Trijų religinių mokymų nurodymai“ (jap. 三教指帰 Sangō shiiki), kuriame bandoma įvertinti konfucianizmo, budizmo bei daoizmo pagrindinius pasiekimus, per išsigalvotų trijų veikėjų diskusiją, kurių kiekvienas atstovauja skirtingą mokymą ir taip bando atsakyti į iškylančius klausimus. Tekste aiškiai matoma, jog didžiausias dėmesys skiriamas budizmui, galinčiam aiškiau ir suprantamiau atsakyti į kylančius klausimus apie žmogaus egzistenciją bei turinčiam didžiausią vertę iš trijų aprašomų mokymų. Manoma, kad autoriui tuo metu buvo dvidešimt ketveri, kuomet pasirodė šis pirmasis svarbus jo tekstas.

Kūkai statula

Šingon budizmo link

Būdamas dvidešimt kelerių metų Mao sukėlė didelį savo šeimos nusivylimą prieš jų valią mesdamas mokslus universitete ir išvykdamas iš sostinės atgal į Šikoku salą, kad taptų kalnuose klajojančiu asketu. Nėra tiksliai žinoma, kodėl gabus jaunuolis taip staiga nusprendė mesti mokslus ir atsiskirti nuo visų iškeliaudamas į kalnus, tačiau spėjama, jog tam daug įtakos galėjo turėti pažintis dar studijų metu su budistų vienuoliu, sudominusiu jį ezoteriniu mokymu. Kita versija nurodo, kad Mao galutinai suprato, jog buvimas aukšto rango valdininku nėra jo pašaukimas ir nebegalėdamas pasipriešinti savo norui atsiduoti budizmo praktikavimui paliko universitetą ir išvyko į kalnus. Ten jis pradėjo studijuoti įvairias mantras bei visiškai vienas medituoti kalnuose, vėliau ėmė vykdyti mokslinius tyrinėjimus įvairiuose vienuolynuose ir tam paskyrė savo visą likusį gyvenimą. Tuo laikotarpiu Mao pasikeitė savo vardą į religinį vardą Kyōkai (liet. „Tuštumos jūra“), kurį vėliau dar kartą pakeitė į dabar gerai pasaulyje žinomą religinį vardą Kūkai. Taip pat tuo metu Kūkai labai susidomėjo Vairočanos tekstais (jap. 大日 Dainichi), tačiau Japonijoje jie buvo menkai išnagrinėti ir tam tikros teksto vietos kėlė daug klausimų, todėl jis nusprendė surasti atsakymus į iškilusius klausimus pats. Vienoje legendoje sakoma, kad Kūkai išstudijavo visus budistinius mokymus, kurie tuo metu buvo pasiekiami Japonijoje, tačiau vis tiek nesijautė atradęs tikrojo savo mokymo, todėl nusprendė dvidešimčiai dienų užsidaryti šventykloje (jap. 東大寺 Tōdaiji, liet. „Didžioji Rytinė Šventykla“) ir karštai meldžiantis Budai prašyti parodyti tikrąjį jam skirtą mokymą. Vieną naktį, išsekęs nuo meldimosi, Kūkai susapnavo sapną, kuriame pasirodęs žmogus nurodė, jog viename iš Vairočanos budistinių tekstų yra visi atsakymai, kurių jis tuo metu ieškojo, tačiau vėliau susiradęs būtent tuos tekstus Kūkai susidūrė su problema aiškinantis tam tikras neišverstas iš sanskrito kalbos teksto vietas, todėl visais įmanomais būdais stengėsi išvykti į Kiniją, kad galėtų geriau suprasti šį tekstą.

Kelionė į Kiniją

Kūkai neilgai trukus Japonijos (jap. 桓武天皇 Kanmu-tennō, 737–806) paprašė leidimo vykti į Kiniją studijuoti kinų kalbos ir kultūros, pirmiausia pažymint, kad jį domina būtent Vairočanos tekstai. Leidimas buvo suteiktas nurodant, jog Kūkai Kinijoje praleis dvidešimt metų, o pačios studijos ir kitos išlaidos bus finansuojamos valdžios. Dvidešimties metų laikotarpis buvo pasirinktas manant, jog jo turėtų pakakti norint gerai išstudijuoti dominančius dalykus, tuo pačiu pasiliekant laiko sugrįžus į Japoniją paskleisti savo įgytas žinias kitiems. 804 m. Kūkai pasinaudojo imperatoriaus Kanmu gautu leidimu prisijungti prie diplomatinio pobūdžio misijos į tuometinę Kinijos sostinę Čanganą (kin.长安/長安 Cháng'ān), dabartinį Sianą (kin.西安 Xī'ān). Jau būdamas trisdešimties metų Kūkai priėmė įžadus ir tapo vienuoliu naujoku, kadangi tik įšventinti budistų vienuoliai galėjo dalyvauti misijoje. Likus trims mėnesiams iki išvykos, Kūkai Todaiži šventykloje oficialiai įšventintas į budistų dvasininkus. Dar tais pačiais metais vienuolis laivu pasiekė Kinijos krantus. Laivai iš Japonijos iš pradžių buvo pasitikti įtariai, kadangi tokia delegacija Kinijoje nebuvo laukiama ir tai buvo pirmasis tokio pobūdžio susidūrimas. Kadangi Kūkai puikiai mokėjo kinų kalbą, jis parašė laišką gubernatoriui, kuris vos tik gavęs tokį kreipimąsi užtikrino tinkamą atvykusiųjų pasitikimą. Vėliau dvasininkas parašė dar vieną laišką, prašydamas leisti jam vykdyti savo misiją atskirai nuo kitų ir leisti vykti į pačią Kinijos sostinę. Pagrindinė dvasininko užduotis buvo gilintis į Sanskrito kalbą, iš kurios buvo verčiami budistiniai tekstai, taip pat domėtis pačiu budizmu ir jo religinių praktikų taikymu. Viešėdamas Kinijoje Kūkai aplankė daug šventyklų ir vienoje iš jų sutiko savo būsimą ezoterikos mokytoją (kin. 惠果 Huìguǒ, 746–805), vieną pagrindinių Kinijos Šingono budizmo meistrų. Susitikimas buvo labai laukiamas, tačiau tuo metu meistro Huiguo sveikata jau buvo labai prasta. Iš pradžių Kūkai tikėjosi praleisti 20 metų Kinijoje ir nuosekliai viską išstudijuoti, tačiau padedamas meistro Huiguo, Kūkai vos per kelis mėnesius padarė labai didelę pažangą ir buvo įšventintas į ezoterinio budizmo meistrus, galinčius perduoti šį mokymą ir kitiems. Neilgai trukus Huiguo mirė dėl prastos savo sveikatos būklės, tačiau prieš mirtį įspėjo Kūkai tęsti savo tyrinėjimus ir skleisti žinią Japonijoje apie ezoterinį mokymą. Iš viso Kūkai Kinijoje praleido apie dvejus metus, per visą šį laiką jis sukaupė nemažą religinių tekstų kolekciją, siekiančią kelis šimtus egzempliorių, taip pat įsigijo dvasininko apdarus, keliolika religinių instrumentų, skulptūrų ir paveikslų, reikalingų ezoterinių ceremonijų metu, kurių nebūtų įmanoma gauti Japonijoje. Išsamiau gilinosi į sanskrito kalbą, įvairius šia kalba parašytus tekstus, taipogi į , Kinijos poeziją bei kaligrafiją, menus.

Sugrįžimas į Japoniją

806 m. Kūkai grįžo atgal į Japoniją. Tuo laikotarpiu imperatorius Kanmu jau buvo miręs ir kadangi tuometinis Japonijos (jap. 平城天皇 Heizei-tennō, 773–824) per daug nesidomėjo budizmu, Kūkai jokio prielankumo iš imperatoriaus pusės nesulaukė ir jam buvo uždrausta įsikurti sostinėje. Paisydamas draudimo Kūkai išsikėlė į Kiūšiū salą (jap. 九州 Kiūshū, liet. „Devynios provincijos“). Tais pačiais metais, tačiau šiek tiek anksčiau nei Kūkai, iš Kinijos atgal į Japoniją grįžo dar vienas žymus Japonijos budistų vienuolis (jap. 最澄 Saichō, 767–822). Saičo iš imperatoriaus sulaukė didesnio palaikymo ir įkūrė Japonijoje Tendai budizmo mokyklą (jap.天台宗 Tendai-shū), kurioje taip pat remtasi ezoterinio mokymo principais, ritualais. Dėl jau esančios tokios mokyklos Kūkai mokymas imperatoriui pasirodė nereikalingas, tačiau vėliau išaiškėjo, jog Šingono mokymas yra daug platesnis ir labiau specializuotas. Iškilus Šingon mokyklai, Saičo kaip pirmojo Japonijos ezoterikos meistro galia nusilpo. Kūkai kurį laiką laukė leidimo sugrįžti atgal į sostinę. Tam, kad paspartintų procesą, jis nusiuntė teismui savo visus Kinijoje atliktus tyrinėjimus bei darbus ir jam buvo leista sugrįžti atgal į sostinę. 809 m. imperatoriškasis teismas Kūkai leido įsikurti kalnuose, visai netoli sostinės, dabartinėje (jap. 神護寺 Jingo-ji).

Kūkai ir Saičo

Tuo metu tarp Kūkai ir Saičo užsimezgė ryšys. Vasaros pabaigoje Saičo pasiuntė vieną iš savo mokinių pas Kūkai, su prašymu paskolinti tam tikrą ezoterinį tekstą. Taip prasidėjo susirašinėjimas tarp dviejų pasižymėjusių dvasininkų, kuriuos skyrė septynerių metų amžiaus skirtumas. Saičo lankydamasis Kinijoje taip pat studijavo ezoterinį mokymą, tačiau jautė, kad tam skyrė ne pakankamai dėmesio. Norėdamas gauti kuo daugiau žinių iš Kūkai, Saičo skolindavosi vienus ar kitus tekstus ir tokiu būdu gilinosi į ezoterinį mokymą. Taip pat jis siuntė ir savo mokinius, kad šie mokytųsi iš paties Kūkai. Iš pradžių Kūkai sutikdavo su vyresnio dvasininko prašymais pasidalinti sukauptais raštais, tačiau šiam paprašius paskolinti knygą apie Išminties Principus, Kūkai tai padaryti atsisakė, kadangi jo teigimu, tam tikri slapti mokymai gali būti perduoti tik tiesiogiai, iš mokytojo mokiniui. Šis įvykis buvo pirmasis, pradėjęs didinti įtampą tarp dvasininkų. Santykiai galutinai nutrūko, kai vienas iš Saičo geriausių mokinių, besimokiusių pas Kūkai, nusprendė pasilikti pas jaunesnį dvasininką, nepaisant Saičo prašymo sugrįžti.

Kūkai klestėjimo laikotarpis

Valdžios požiūris į Kūkai kardinaliai pasikeitė, kai sostą perėmė buvusio imperatoriaus jaunesnysis brolis (jap. 嵯峨天皇 Saga-tennō, 786–842). Jis gana greitai atkreipė dėmesį į Kūkai, kadangi šis, kaip ir imperatorius, domėjosi kinų klasika ir poezija, taip pat buvo geras kaligrafas ir vertino šį meną. Tam tikras kaligrafijos meno technikas Kūkai parsivežė iš Kinijos ir pradėjo skleisti Japonijoje. Vienu iš žymiojo budistų dvasininko kaligrafijos meno mokinių tapo ir pats imperatorius Saga, kuriam Kūkai pagal specialų Kinijoje atsiradusį metodą pagamino keturis teptukus, taip pat rašalo. Su imperatoriumi Saga užsimezgusi draugystė buvo labai naudinga buvo Kūkai. 816 m. jis pateikė prašymą teismui, tikėdamasis gauti leidimą įkurti vienuolyną ant Kojos kalno (jap. 高野山 Kōyasan), kur jaunystėje klaidžiojo, metęs mokslus universitete. Dvasininkui buvo išduotas leidimas naudotis žeme savo budizmo sektos reikmėms ir 818 m. prasidėjo (jap. 金剛峯寺 Kongōbuji) statybos, tačiau imperatoriškasis teismas įpareigojo Kūkai vykdyti tekstų perrašinėjimo darbus, atlikti apeigas, užtikrinančias saugumą ir taiką imperijos viduje bei imtis renovuoti kitas šventyklas. Dėl šių įsipareigojimų bei Kongobudži šventyklos nuotolio Šingon mokyklos įkūrėjas taip ir nesulaukė šios šventyklos galutinių statybų pabaigos. 823 m. pradžioje naujasis (jap. 淳和天皇 Junna-tennō, 785–840) sutiko Kūkai patikėti Todži šventyklą (jap. 東寺 Tōji) ir tai reiškė, kad Šingon budizmas pripažintas imperijos oficialios religijos dalimi. Tai buvo pirmasis kartas, kai Šingon sektos pavadinimas oficialiai pavartotas dokumentuose. Todži šventykla tapo pagrindinė Kūkai veiklos vieta, jam buvo leista turėti penkiasdešimt vienuolių ir naudoti šią vietą išskirtinai Šingon tikėjimo mokymui. Taip pat šventykloje teismo prašymu buvo atliekami ezoterinių ceremonijų pasirodymai. Šalia šios Todži šventyklos Kūkai 828 m. pabaigoje įkūrė meno ir gamtos mokslų mokyklą, skirtą paprastiems žmonėms, kurioje buvo mokoma ne tik budizmo, konfucianizmo ar daoizmo, bet ir pasaulietinių dalykų. Siekiant, kad ir mažiau privilegijų turintys vaikai galėtų lankyti šią mokyklą, mokslas joje buvo nemokamas. Deja, po Kūkai mirties mokykla ir visos jai priklausiusios žemės buvo parduotos ir vietoje jų įsigyti ryžių laukai, turėję paremti ir išlaikyti šventikų mokymus.

Kita veikla

817 m. ir 818 m. Kūkai buvo ypatingai produktyvūs, kadangi per šį laikotarpį dvasininkas užbaigė rašyti ir išleido tris religinio pobūdžio knygas, kuriose nagrinėjamos pagrindinės jo mokymo idėjos: „Nušvitimo pasiekimas per savo egzistenciją“ (jap. Sokushin Jōbutsu Gi); „Garso, žodžio ir realybės prasmė“ (jap. Shōji Jissō Gi) ir „Žodžio Hūm reikšmė“ (Unji Gi). Be savo dvasinės veiklos Kūkai pasižymėjo ir kaip puikus inžinierius. 821 m. pasitelkdamas savo inžinerinius sugebėjimus Kūkai netoli savo gimtosios Sanuki provincijos, dabartinės Šikoku salos, imperatoriaus prašymu rekonstravo vieną didžiausių drėkinimo rezervuarų Japonijoje. Rekonstrukcija truko kelis mėnesius ir buvo užbaigta sėkmingai, tai Kūkai atnešė dar daugiau žinomumo.

Vėlyvasis gyvenimas ir paskutinieji gyvenimo metai

829 m., būdamas penkiasdešimt šešerių, Kūkai buvo paskirtas (大安寺 Daian-ji) vadovu. Tais pačiais metais gavo įgaliojimus Džingodži šventyklą paversti išskirtinai Šingon budizmo šventykla. Kol tęsėsi Todži ir Kongobudži šventyklų statybos, Šingon mokyklos mokymai pritraukė neįtikėtinai didelį skaičių vienuolių – mokinių. 831 m. gegužės mėnesį Kūkai susirgo. Kūkai sveikatos būklei pablogėjus, dvasininkas siekė atsisakyti savo visų oficialių pareigų ir pasitraukti į Kojos kalno vienuolyną, kur galėtų atgauti jėgas, tačiau imperatorius Džiunas nesutiko išleisti dvasininko iš sostinės, argumentuodamas savo sprendimą tuo, kad šiuo metu nėra kito dvasininko, galinčio pakeisti, todėl Kūkai teko pasilikti Todži šventykloje. Kitų metų vasarą Kūkai išvyko į Kojos kalno šventyklą, kur ir praleido daugiausiai laiko iki pat savo gyvenimo pabaigos. Savo prižiūrimų šventyklų vadovo pareigas garsusis dvasininkas perleido savo mokiniams. Remiantis jų pasakojimais, Kūkai visiškai nustojo gerti bei valgyti nuo pirmojo 835-ųjų metų mėnesio. Po keleto mėnesių, vidurnaktį, žymusis Šingon mokymo pradininkas mirė. Nedaugelis žinojo, kad dvasininkas jau kurį laiką kentėjo nuo karbunkulo (kūno paviršiuje susidarančių vočių). Sakoma, kad Kūkai prašymu, jo kūnas buvo palaidotas pietinėje Kojos kalno viršukalnėje. Pasak legendos, Kūkai iš tikrųjų nemirė, o pasiekė aukštesniąją sąmonės būseną, kuri patiriama meditacijos metu. 921 m. imperatorius jam suteikė pomirtinį vardą Kobo Daiši, kuris reiškia „Dharmos meistras“. Šiandien Kūkai mauzoliejus yra Kojos kalno šventyklos komplekso dalis, įrašyto į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Šaltiniai

1. Hakeda, Y. S., 1972. Kūkai: major works / translated, with an account of his life and a study of his thought, by Yoshito S. Hakeda. New York: Columbia University Press.
2. Saunders, E. D., 1972. Buddhism in Japan. With an Outline of Its Origins in India. Tokyo: Charles E. Tuttle Company. p. 149–161.
3. Shikokuhenrotrail.com, n.d., History of Kūkai/Kobo Daishi. Shikokuhenrotrail.com. [internete] Prieiga per internetą: <http://www.shikokuhenrotrail.com/shikoku/daishihistory.html
4. Cartwright, M., 2017. Kukai. Ancient History Encyclopedia. [internete] 2017 gegužės 8. Prieiga per internetą: <https://www.ancient.eu/Kukai/>
5. Kasahara, K., sud., 2001. A History of Japanese Religion. Tokyo: Kosei Publishing Co. p. 98-114.
6. Casal. U. A., 1959. The Saintly Kobo Daishi in Popular Lore (A. D. 774–835). Folklore Studies. [internete] 18 (1959), p. 95-144. Prieiga per internetą: JSTOR <http://www.jstor.org/stable/1177430?seq=49&refreqid=excelsior%3Af6dd9669c08b753f7b0e10105cc88345#page_scan_tab_contents>
7. Nicoloff, P., 2008. Sacred Koyasan : A Pilgrimage to the Mountain Temple of Saint Kobo Daishi and the Great Sun Buddha. [internete] Albany: State University of New York Press. Prieiga per internetą: EBSCOhost <http://web.b.ebscohost.com/ehost/detail/detail?vid=0&sid=e44b5e3b-09c5-4255-be13d9442b17d7f6%40sessionmgr104&bdata=JkF1dGhUeXBlPWlwLHVybCx1aWQmc2l0ZT1laG9zdC1saXZl#db=nlebk&AN=220646>
8. Tamura, Y., 2000. Japanese Buddhism. A Cultural History. Tokyo: Kosei Publishing Co. P. 66-71.
9. Keown, D., 2003. A Dictionary of Buddhism. USA: Oxford University Press. p. 149.