Vidurinioji karalystė antrasis Senovės Egipto valstybės klestėjimo laikotarpis apie 2040 1640 m pr m e valdant 11 13 far

Vidurinioji karalystė – antrasis Senovės Egipto valstybės klestėjimo laikotarpis apie 2040−1640 m. pr. m. e. valdant 11−13 faraonų dinastijoms.


Senovės Egipto istorija
Priešdinastinis Egiptas (nomai)
Ankstyvoji karalystė
Senoji karalystė
Pirmasis tarpuvaldis
Vidurinioji karalystė
Antrasis tarpuvaldis
Naujoji karalystė
Trečiasis tarpuvaldis
Kušas (XXV) > Asirija
Vėlyvoji karalystė
Achemenidų imperija
Ptolemėjų dinastija
Romos imperija (Egiptas)
Egipto istorija

Istorija

Viduriniosios karalystės pradžia laikoma, kai faraonas Mentuhotepas II suvienijo Aukštutinį ir Žemutinį Egiptus po Pirmojo suirutės laikotarpio (apie 2170−2040 m. pr. m. e.). Viduriniosios karalystės laikotarpis skirstomas į dvi fazes: ankstyvąją, prasidėjusią su Mentuhotepo II valdymu, ir vėlyvąją, prasidėjusią su Senusreto III valdymu. Gausiai šiuo laikotarpiu Egipte paplitusi „išminties“ literatūra leidžia tyrinėti to meto socialinius ir politinius santykius, nors analizę sunkina tai, kad nežinoma klasikinių tekstų („Sinuhės istorija“, „Neferti diskursas“) paskirtis ir jų auditorija.

Mentuhotepo II laidojimo šventyklos liekanos Deir al Bachri

Mentuhotepas II buvo Aukštutinio Egipto valdovas prieš suvienijimą ir daug kariavo Nubijoje. Jis pastatė savo šventyklą ir kapą Deir al Bachri prie Tėbų ir šis monumentas yra vienas reikšmingiausių laikotarpio palikimų. Tėbai pirmą kartą tapo Egipto sostine ir kultūriniu centru. Mentuhotepo IV valdymo metai atitinka Turino karalių sąraše paminėtus septynis „nežinomus“ metus, kas gali rodyti, kad tuo metu vyko kova dėl sosto. Jo pirmasis viziris Amenemis, beveik tikra, tapo sekančiu faraonu. Tikėtina, kad ne visas Egiptas mėgo 11 dinastijos valdovus Mentuhotepus, nes jų palikimas išskirtinai koncentruotas apie Tėbus.

Pirmasis 12 dinastijos faraonas Amenemis I perkėlė sostinę į Idži Tavi (dab. Lištas) tarp Memfio ir Meidumo. 12-os dinastijos valdymo pradžia pažymėta nomų administracinių ribų nustatymu, Fajumo žemdirbystės regiono vystymu ir egiptiečių įsigalėjimu Žemutinėje Nubijoje. Amenemis I tikriausiai buvo nužudytas, kai jo sūnus Senusretas I buvo karinėje kampanijoje Nubijoje. 12 dinastijos faraonai pastatė piramides Lahune (Senusretas II), Dahšūre (Amenemis II, Senusretas III ir Amenemis III) ir Havaroje (Amenemis III). Dalis diduomenės laidojosi vietos kapinynuose (Deir el Berša, Asjutas, Bani Hasanas, Meiras). Šiuo laikotarpiu pasirodė pirmosios viduriniosios karalystės šventyklos: anksčiausia Amono šventykla Karnake ir Amenemio III Sobeko šventykla Medinet Madi. Tikėtina, kad kitos šventyklos buvo perstatytos ar jų liekanos sunaudotos Naujosios karalystės statyboms. Šiuo laikotarpiu išaugo Abydoso piligrimavimo vietovės reikšmė augant Ozirio kultui, nes egiptiečiai tikėjo Ozyrį esant palaidotą vietovės Džer kape.

Senusreto III valdymo metu įvyko ženklus pokytis Egipto administracijoje. Buvo sustiprintos tvirtovės Nubijoje, pirmajame Nilo slenkstyje iškastas kanalas, kuris leido valtims netrukdomai plaukti nuo antrojo Nilo slenksčio iki Viduržemio jūros. Senusretas III surengė karinę kampaniją į Palestiną ir Semnoje (Nubija) buvo garbinamas kaip dievas. Senusreto III ir Amenemio III laikais įvyko pasikeitimas egiptietiškajame mene vaizduojant faraoną − jie abu buvo vaizduojami tarsi pavargusiais, susenusiais, susirūpinusiais veidais. Panašu, kad faraono valdžia buvo palaikoma centralizuoto biurokratinio aparato, o ne mažos elitinės, turtingos ir galingos diduomenės grupės kaip Senosios ir Naujosios karalysčių laikais. Tai gali paaiškinti faraono vaizdavimą ir tai, kad toks vaizdavimas nebepasitaikė Naujosios karalystės metu. Paskutinė 12 dinastijos valdovė buvo Sobekneferu − pirmoji dokumentuota Senovės Egipto moteris-faraonė.

13-oji Egipto dinastija prasidėjo apie 1755 ir baigėsi apie 1630 m. pr. m. e. Per šiuos kiek daugiau negu 100 metų Egipte valdė apie 70 faraonų, kai kurie jų vos po kelis mėnesius. Panašu, kad šiuo laikotarpiu faraono valdžia visgi buvo gana tvirta ir sostinė išliko Idži Tavyje. Dėl trumpo valdymo nei vienas iš šių faraonų nepaliko reikšmingų statinių. Tokia dažna faraonų kaita negalėjo garantuoti valstybės stiprybės ir laikotarpio pabaigoje Žemutiniame Egipte valdžią iš vietos valdytojų paveržė svetimšalių įsiveržėliai, kurie graikų buvo vadinami hiksais. Taip prasidėjo Antrasis suirutės laikotarpis.

11 ir 12 dinastijų faraonų sąrašai

Šaltiniai

Vikiteka: Vidurinioji Egipto karalystė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Ian Shaw, Paul Nicholson. The British Museum Dictionary of Ancient Egypt. The American University in Cairo Press., 2002, p. 186
Encyclopaedia Britannica