Valstybė (Platonas)

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

„Valstybė“ (sen. gr. Πολιτεία) – senovės Graikijos filosofo Platono veikalas, sukurtas apie 380 m. pr. m. e. Jame autorius Sokrato dialogų būdu svarsto apie tai, ar naudingas yra teisingumas, ir sukuria tobulo miesto-valstybės, valdomo teisingumo principais, modelį. Knygoje aptariama daug įvairių klausimų: tikrovės lygmenys, daiktai ir idėjos, skirtingos žmogaus prigimtys bei sielos pradai, teisingas gyvenimo būdas, menas, Gėrio idėja, skirtingos valstybės valdymo formos.

Tai žymiausias Platono kūrinys ir viena įtakingiausių pasaulyje filosofinių knygų.

Turinys

„Valstybė“ susideda iš dešimties knygų, kuriose Platonas (kaip Sokratas) pirmuoju asmeniu atpasakoja savo filosofinį pokalbį su keliais bičiuliais teisingumo tema.

• I knyga. Viešėdamas Pirėjuje, Sokratas su Glaukonu, Kefalu, Polemarchu ir Trasimachu įsitraukia į diskusiją, kas yra teisingumas (δικαιοσύνη). Polemarchas teigia, kad teisingumas yra „duoti gera draugams ir bloga priešams“, o Trasimachas ginčijasi, kad „teisingumas yra tai, kas naudinga stipresniajam“ ir elgtis neteisingai visomis prasmėmis žmogui esti naudinga.
• II knyga. Po Sokrato atsakymo Trasimachui, Glaukonas su Adeimantu tęsia diskusiją teigdami, kad žmogus elgiasi teisingai tik iš baimės ir nepajėgdamas atsiteisti prieš neteisybę, kad neteisingumas visgi žmogui atneša laimę ir , o teisingumas – skurdą ir kančias. Sokratas atsakydamas pasiūlo minties eksperimentą – sukurti tobulą ir ydingą valstybes ir pažiūrėti, kaip jose veikia teisingumas bei neteisingumas, o tada tą patį pritaikyti žmogaus atvejui. Aptariama, kokių profesijų žmonės sudarys valstybę, kaip jie gyvens, koks menas jai bus tinkamas.
• III knyga. Sokratas aptaria, kaip turi būti auklėjami „valstybės sargybiniai“, kad tarp jų neįsigalėtų neteisingumas. Autorius iškelia du svarbiausius teisingo išsilavinimo pradus – „mūzų meną“, kuris sušvelnintų žmogaus būdą ir gimnastiką, kuri sutvirtintų valią ir narsą. Jis į „sargybinius“ siūlo skirti pačius geriausius, visus išbandymus atlaikiusius žmones. Sargybiniais galėtų tapti ir vyrai, ir moterys. Jie negalėtų turėti jokio turto, tik miestiečių skirtą maistą, turėtų bendrus vaikus ir sutuoktinius, kad nenorėtų nieko savintis.
• IV knyga. Sokratas pabrėžia, kad kiekvienas žmogus turi dirbti tą darbą, kuri moka geriausiai, nes daugiadarbystė veda į neteisingumą ir netobulumą. Jis iškelia saiko dorybę, nes tiek prabangus, tiek skurdus gyvenimas alina žmogaus sielą. Sokratas išskiria tris pradus geidžiantįjį, aistringąjį ir protingąjį ir susieja su trimis tikslais (noru turėti, mėgautis; garbės troškimu; siekiu pažinti esmę) bei trimis luomais (darbininkais, kariais ir filosofais). Pasak filosofo, būtina jų hierarchija, kad protingasis pradas visada valdytų žemesniuosius.
• V knyga. Glaukono ir Adeimanto prašymu, Sokratas plačiau išdėsto apie utopinės valstybės sargybinių paruošimą ir jų doros išsaugojimą.
• VI knyga. Sokratas pasakoja apie Gėrio idėją. Jis lygina Gėrį su saule – Gėris yra tiesos šaltinis, leidžiantis pažinti esmę, kaip kad saulės šviesa leidžia regėti pasaulį. Šioje dalyje pateikta padalintos tiesės analogija, kuria Sokratas aiškina skirtingus tiesos ir tikrovės lygmenis – nuo įsivaizdavimo (εἰκασία) per tikėjimą (πίστις) ir tarpinį pažinimą (διάνοια) iki tiesioginio supratimo (νόησις).
• VII knyga. Čia pateikta garsioji „Olos alegorija“: žmonės būdami oloje ir nematydami šviesos manosi, kad šešėliai yra daiktai, todėl staiga patekę švieson neatpažįsta tikrųjų daiktų ir veržiasi atgal į olą. Tik po ilgų pratybų žmogus gali sugebėti regėti tikruosius daiktus. Toliau Sokratas šneka apie būsimų sargybinių išsilavinimą – jiems būtina mokytis matematikos, geometrijos, astronomijos, muzikos, taip pat būtinas karo menas ir atsidėjimas dialektikai. Įgiję tokias žinias, jie galės padėti ir kitiems „išeiti iš olos“. Tik sulaukę 50-ies metų jie bus pakankamai brandūs valdyti valstybę.
• VIII knyga. Toliau Sokratas aptaria 4 ydingas santvarkas – timokratiją (karyba ir šlove paremtą valdžią), oligarchiją (turtuolių valdžią), demokratiją (liaudies valdžią) ir tironiją (absoliutinę vieno žmogaus diktatūrą). Filosofas jas išvardina blogėjimo tvarka, be to, aptaria kaip kiekviena iš šių santvarkų keičiasi ir koks bus šioje santvarkoje gyvenantis žmogus. Tada jis savo valstybę priskiria prie aristokratinės karalystės, kur žmonės bus laimingiausi ir teisingiausi.
• IX knyga. Sokratas grįžta prie Trasimacho „stipriųjų teisingumo“ argumentų aptardamas tirono atvejį. Pasak Sokrato, bus pats nelaimingiausias, nes nuolat gyvens baimėje, įtarume ir nelaisvėje. Išmintis priešingai, žmogų išlaisvina ir veda link dangiškų idealų, kurie yra didžiausia laimė. Sokratas apskaičiuoja, kad tironas bus 729 kartus nelaimingesnis negu teisingas karalius. Jis dar sykį aptaria trijų pradų hierarchiją ir būtinybę žmogaus sieloje gyvenančią nuožmią aistrų chimerą marinti, o maitinti vidinį taurų žmogų.
• X knyga. Sokratas aptaria, kokia turėtų būti tobulosios valstybės poezija. Jis atmeta mėgdžiojamąjį meną, žmogaus silpnybių išryškinimą ir palieka tik giesmes dievams bei didvyriams. Pabaigoje nupasakojamas Ero regėjimas apie sielas, pasirenkančias savo likimus. Kuo siela tauresnė, tuo apdairiau ji gali pasirinkti būsimą gyvenimą.

Temos

Tyrinėtojų „Valstybės“ turinys skirstomas į tokias temas:

Prologas

I.1. 327a–328b. Atvykimas į Pirėjų

I.2–I.5. 328b–331d. Kefalas. Senosios kartos teisingumas

I.6–1.9. 331e–336a. Polemarchas. Viduriniosios kartos teisingumas

I.10–1.24. 336b–354c. Trasimachas. Sofisto teisingumas

Įžanga

II.1–II.10. 357a–369b. Klausimas. Ar teisingumas geriau negu neteisingumas?

I dalis: Valstybės sukūrimas ir tvarka

II.11–II.16. 369b–376e. Valstybės kūrimas.

II.16–III.18. 376e–412b. Sargybinių lavinimas

III.19–IV.5. 412b–427c. Valstybės sandara

IV.6–IV.19. 427c–445e. Valstybės teisingumas

II dalis: Idėjos įgyvendinimas

V.1–V.16. 449a–471c. Valstybės ir helėnų sąryšis

V.17–VI.14. 471c–502c. Filosofų valdžia

VI.19–VII.5. 502c–521c. Gėrio idėjas

VII.6–VII.18. 521c–541b. Filosofų lavinimas

III dalis: Valstybės žlugimas

VIII.1–VIII.5. 543a–550c.

VIII.6–VIII.9. 550c–555b. Oligarchija

VIII.10–VIII.13. 555b–562a. Demokratija

VIII.14–IX.3. 562a–576b.

Išvados

IX.4–IX.13. 576b–592b Atsakymas: teisingumas geriau negu neteisingumas.

Epilogas

X.1–X.8. 595a–608b. Mimetinio („mėgdžiojamojo“) meno atmetimas

X.9–X.11. 608c–612a. Sielos nemirtingumas

X.12. 612a–613e. Atpildas už teisingumą gyvenime

X.13–X.16. 613e–621d. Mirusiųjų teismas

Literatūra

• Platonas. Valstybė. Iš senosios graikų kalbos vertė Jonas Dumčius. Vilnius: Margi raštai, 2014.