Vakizašis

Vakizašis (kandži: 脇差, hiragana: わきざし) – japoniškas kardas, trumpesnis už kataną bet ilgesnis už tantą. Jį (arba tantą) samurajus nešiodavosi sykiu su katana, bet eidamas į namo vidų, kataną palikdavo, o nešdavosi tik vakizašį. Katana ir vakizašio pora vadinama (pažodžiui „didelis ir mažas“). Katana buvo vadinama kardu ar ilguoju kardu, o vakizašis – draugu kardu.

Daišo: Katana viršuje, vakizašis apačioje.

Trumpa istorija

Vakizašis minimas nuo XVI a. Iš pradžių taip buvo vadinamas bet koks kardas, dėvimas šalia pagrindinio. Vėliau taip buvo vadinami tie kardai, kurie yra trumpesni už pagrindinį.

Samurajus turėjo įvairaus ilgio kardų ir durklų, pvz.: čiisa-gatana arba joroi-doši, tad vakizašis neturėjo nustatytų matmenų. Pirmąkart vakizašis panaudotas 1332–1369 m. Pavyzdžiui, Oda Nobunaga (織田 信長, 1534–1582) dėvėdavo daišo. Tai rodo, kad vakizašis buvo dėvimas šalia katanos.

Po Muromači laikotarpio Japonijos valdovai stengėsi sureguliuoti kardų tipus ir kas gali juos turėti. Tai turėjo pabrėžti samurajų galią ir prestižą, nes tik jie galėjo turėti daišo. Momojama laikotarpio pabaigoje vyriausybė suskirstė kardus pagal jų ilgį. Tačiau kai kurie žmones nepaklusdavo įstatymams ir nešiojo Ovakizašį (ilgą vakizašį) tokio ilgio kaip katana. Taip buvo dėl painių katanos, tanto ir vakizašio apibrėžimų, tad jakudza ir kai kurie miestiečiai nesilaikydavo nurodymų.

Anksčiau, ypač pilietinių karų laikais tantas (durklas) buvo dėvimas vietoje vakizašio. Priešingai paplitusiai nuomonei, vakizašis buvo ne vienintelis ginklas sepuku atlikti, tam buvo naudojamas ir tantas.

Išnašos

1. Classical weaponry of Japan: special weapons and tactics of the martial arts ,Serge Mol, 18-24 psl. Kodansha International, 2003 m., isbn 4-7700-2941-1
2. Secrets of the samurai: a survey of the martial arts of feudal Japan Oscar Ratti, Adele Westbrook, 1973 m., Tuttle Publishing, isbn 0-8048-1684-0