Vadajaus sultonatas

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Šis straipsnis – apie istorinę valstybę. Apie administracinį regioną žiūrėkite Vadajaus regionas

Vadajus, dar vadinamas Vadajaus imperija, Vadajaus sultonatas (arab. سلطنة وداي) – istorinė valstybė, egzistavusi nuo XVII a. dabartinio Čado teritorijoje. Jos politinis centras buvo dab. Vadajaus regione.

سلطنة وداي‎‎ Vadajus
buvusi valstybė
XVI a. – 1909 →
Location of Vadajus XVIII a. vid.
Sostinė	(iki 1890), Abešė (nuo 1890)
Valdymo forma	monarchija
Kolakai
nuo 1635	Abd al-Karim
1902-1909	Muhammad Daud Murra
Era	Viduramžiai
- Įkūrimas	XVI a. m.
- Nukariauja Prancūzija	1909 m.

Raida

Senosios Vadajaus sostinės Uaros griuvėsiai

Vadajaus valstybė susiformavo nusilpus valstybei, kuri valdė didžiulį regioną dabartiniame pietvakarių Sudane ir gretimose provincijose Čade. XVII a. pradžioje tundžurų valdžią Darfure nuvertė kilmės , kuri įkūrė . Tuo pat metu vakarinėse tundžurų valdose valdžią paveldėjo kita etninė grupė – mabai, kurie sukūrė Vadajaus valstybę. Pasak legendos, jos įkūrėjas buvo Abd al-Karimas, tapęs pirmuoju sultonu, kurie turėjo specialų titulą kolak.

Iki pat XVIII a. pabaigos Vadajus buvo buferinė valstybė, egzistavusi tarp dviejų tuometinių Sahelio imperijų: Bornu vakaruose ir Darfūro sultonato rytuose. Jo kultūrinė ir ekonominė priklausomybė nuo Darfūro ne kartą grėsė valstybės sunaikinimu. Tik XIX a. pradžioje, valdant Abd al-Karim Sabun (1803–1813), sultonatas labai sustiprėjo. Išmanaus sultono dėka Vadajus sugebėjo įsteigti naują Transsacharinės prekybos kelią, kuris Vadajų tiesiogiai sujungė su šiaurine Afrikos pakrante. Jis kelias ėjo tiesiai į šiaurę, iš sostinės per Enedį, Kufrą, Audžilą iki Bengazio. Šis sultonas pradėjo kaldinti ir vietinius pinigus.

Po Abd al-Karim Sabun mirties Darfūras vėl siekė įsigalėti Vadajuje. 1835 m. pasinaudodamas įpėdinystės krize, Darfūro sultonas pasodino į Vadajaus sostą savo kandidatą Muchamadą al-Šarifą, kuris greitai įgijo nepriklausomybę nuo Darfūro, išsikovojo vietos gyventojų palankumą ir tapo vienu gabiausių sultonų Vadajaus istorijoje. Jo laikais Vadajus tapo viena galingiausių Sahelio imperijų, kuri galėjo trumpai kontroliuoti savo pietvakarinį kaimyną Bagirmį, t. y. valdė visą dab. centrinį Čadą. Atlikdamas Hadžą Mekoje, Muchamadas al-Šarifas susidomėjo viena iš Islamo atmainų , kuri įgijo didelę įtaką jo valstybėje.

Kolakas Asil, prancūzų statytinis Vadajuje

XIX a. pabaigoje Vadajaus sostinė iš Uaros buvo perkelta į naują gyvenvietę Abešę, dėl to, kad senojoje sostinėje išdžiūvo šuliniai. XX a. pradžioje valstybę užpuolė Prancūzija, tuo metu plečianti savo kolonijas į Afrikos gilumą. 1909 m. prancūzai užėmė Abešę ir vietoj senojo kolako pasodino savo statytinį Asil.

1912 m. prancūzai panaikino Vadajaus valstybę, prijungdami ją prie savo Čado teritorijos, tačiau 1935 m. tradicinė monarchija buvo atkurta. Ji dar kartą buvo panaikinta Čadui atgavus nepriklausomybę nuo prancūzų, 1960 m., tačiau 1970 m. sultonas Ali Silek sugrąžintas į valdžią.

Valdovų sąrašas

Sahelio civilizacija
Valstybės IX-XIII a.
Vagadu, Tekrūras, Kanemas
Valstybės XIII-XVIII a.
Džolofas, Malis, Songajus, Bamara, Mosių valstybės, Hausų valstybės, Bornu, Bagirmi, Vadajus, Darfūras
Fulbių džihadas (XVIII-XIX a.)
Futa Džalonas, Futa Toro, Sokoto kalifatas, Masina, , Vasulu, Adamava
Kolonijos Sahelyje (XIX-XX a.)
, Prancūzijos Vakarų Afrika, Prancūzijos Pusiaujo Afrika, Sudanas
Nepriklausomybė (XX-XXI a.)
Senegalas, Mauritanija, Gvinėja, Malis, Dramblio Kaulo Krantas, Burkina Faso, Nigeris, Nigerija, Čadas, CAR, Sudanas
Sahelio regionai
Senegambija, Vakarų Sahelis, Mosiai, Hausalandas, Kanem-Bornu, Adamava, Darfūras

Vadajaus valdovai titulavosi titulu kolak.

• nuo 1635 m. Abd al-Karim;
• 1681–1707 Yakob Arous
• 1707–1747 Kharut as-Sarhir
• 1747–1795 Muhammad Jawda
• 1795–1803 Muhammad Salih Derret ibn Jawda;
• 1803–1813 Abd al-Karim Sabun ibn Salih Derret;
• 1813 Muhammad Busata ibn ‘Abd al-Karim;
• 1813–1829 Yusuf Kharifayn ibn ‘Abd al-Qadir;
• 1829 Raqib ibn Yusuf ‘Abd al-Qadir;
• 1829–1835 Muhammad ‘Abd al-‘Aziz Dhawiyi ibn Radama;
• 1835 Adham ibn Muhammad ‘Abd al-‘Aziz;
• 1835–1858 ‘Izz ad-Din Muhammad al-Sharif ibn Salih Derret;
• 1858–1874 'Ali ibn Muhammad;
• 1874–1898 Yusuf ibn ‘Ali;
• 1898–1900 Ibrahim ibn ‘Ali;
• 1900–1901 Ahmad Abu al-Ghazali ibn ‘Ali;
• 1902–1909 Muhammad Da´ud Murra ibn Yusuf;
• Valdant prancūzams:
  • 1909–1912 ‘Asil;
  • 1935–1945 Muhammad Urada ibn Ibrahim;
  • 1945–1960 ‘Ali Silek ibn Muhammad Da´ud Murra;
• Čado valstybėje:
  • 1970–1977 ‘Ali Silek ibn Muhammad Da´ud Murra;
  • 1977–2004 Ibrahim ibn Muhammad Urada.