Užląstelinis skystis

Užląstelinis skystis – kūno skystis, esantis ne ląstelės viduje (kaip yra ), o išorėje (už jos ribų).

Kai kuriuose gyvūnuose, įkaitant ir žinduolius, užląstelinis skystis gali būti dalijamas į du pagrindinius poskyrius – audinių skystis ir kraujo plazma. Užląstelinis skystis taip pat apima ir , kuris sudaro tik 2,5 %.

Žmogaus organizme normali gliukozės koncentracija (~ 5 mM) užląsteliniame skystyje yra palaikoma homeostazės.

Funkcija

Užląstelinis skystis, kartu su viduląsteliniu skysčiu, padeda vandeniui ir elektrolitams judėti po kūną. Tam, kad būtų palaikyta osmotinė pusiausvyra, žinduolių kūno užląstelinio skysčio skyriai turi būti pajėgūs išskirti arba sugerti vandenį iš aplinkos.

Sudėtis

Pagrindiniai katijonai:

• Natris (Na⁺ = 136–145 mEq/L)
• Kalis (K⁺ = 3,5-5,5 mEq/L)
• Kalcis (Ca²⁺ = 8,4-10,5 mEq/L)

Pagrindiniai anijonai:

• Chloras (Cl^- = 99-109 mEq/L)
• (HCO₃^- 22-26 mM)

Skurdus baltymų, lyginant su viduląsteliniu skysčiu.

Joninė sandara:

• Na⁺ 150 (mM)
• K⁺ 5 (mM)
• Cl^- 110 (mM)
• Ca²⁺ 1,2 (mM)

Vieta

Užląstelinis skystis yra randamas kraujyje, limfoje, kūno ertmėse, padengtose serozinėmis (drėgmę išskiriančiomis) membranomis, smegenų ir stuburo smegenų ertmėse ir kanaluose bei raumenų ir kituose kūnų audiniuose.

Šaltiniai

1. Jeff Hardin, Gregory Bertoni, Lewis J. Kleinsmith. Becker’s world of the cell. San Francisco: Benjamin-Cummings Publishing Company, 2010, 404 p. .