Tūbausių kapinynas

Tūbausių kapinynas
[[Image:|250px]]
Tūbausių kapinynas
Koordinatės	55°57′09″š. pl. 21°15′18″r. ilg. / 55.952637°š. pl. 21.254979°r. ilg. / 55.952637; 21.254979
Vieta	Kretingos rajonas
Seniūnija	Kretingos seniūnija
Plotas	0,6994 ha
Naudotas	III–VII a.
Žvalgytas	1948, 1959, 1982, 1992, 2013 m.
Tirtas	1940 m.
Registro Nr.	u. k. 5238 /A449P; AR520/

Tūbausių kapinynas, vadinamas Pilale, Senovės kapais (nacionalinio reikšmingumo lygmens valstybės saugomas paminklas, turintis archeologinį vertingųjų savybių pobūdį: unikalus kodas 5238, senas registro kodas A449P, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR520) – kapinynas pietvakarinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Tūbausiuose (Kretingos seniūnija), 0,45 km į rytus nuo kelio  218  Kretinga–Skuodas , dešiniajame krante, Tūbausių miške.

Vieta

Įrengtas nežymioje kalvelėje, apie 94 m ilgio rytų–vakarų kryptimi ir 92 m pločio. Apaugęs mišku, vakarinė dalis dirvonuoja. Pietrytinė dalis iškasinėta, joje išlikęs apie 6 m ilgio ir 3 m pločio perkasas. Kultūros paveldo objekto anotacinio ženklo nėra.

Teritorijos plotas – 6 994 m².

Istorija

Iki XX a. vidurio šioje vietoje buvo dirbama valakinio kaimo žemė, kuri Lietuvos žemės reformos metu suskirstyta į vienkieminius ūkius ir išdalinta naujakuriams. Kapinynas pateko į Antano Navicko sklypą, kurio savininkas čia pasistatė sodybą ir pasodino vaismedžių sodą. Aukščiausioje kapinyno dalyje buvusiame kauburyje, vadinamame Pilale, savininkas iškasė apie 6 m ilgio, 3 m pločio ir 2 m gylio duobę rūsiui, kurioje rado archeologinių radinių.

1940 m. naujasis sklypo savininkas Stasys Gliožeris pranešė Kurmaičių pilkapyną ir Genčų kapinyną tyrinėjusiam Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus konservatoriui-restauratoriui Pranui Baleniūnui apie jo sode esantį pilkapį, kurį senasis savininkas kasinėjo ieškodamas užkastų lobių. Tų pačių metų birželio 19 d. – liepos 9 d. buvo atlikti kapinyno archeologiniai tyrinėjimai. Po jų gyventojai vietovę pradėjo vadinti Senovės kapais.

1972 m. kapinynas įrašytas į respublikinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašą,1992 m. registruotas Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąraše (kodas A449), 1998 m. paskelbtas kultūros paminklu (kodas A449P),2005 m. pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.

Tyrimai

1935 m. žemės savininkas Antanas Navickas kasinėdamas kapinyną 40–50 cm gylyje rado žalvarinių juostinių ir pastorintais galais apyrankių, žiedą, lankinę ir žieduotąją seges, antkaklę trimitiniais galais, diržo sagtį, geležinį ietigalį, rago fragmentų, gintarinį verpstuką ir kitų radinių, datuojamų III–VII a.

1940 m. Pranas Baleniūnas (Vytauto Didžiojo kultūros muziejus) ištyrė kapinyne apie 540 m² plotą, kuriame aptiko 81 griautinį kapą. Kapus juosė tarpusavyje besijungiantys išilginto keturkampio arba ovalo plano akmenų vainikai.

Nustatyta, kad laidojant buvo iškasama negili duobė, o aplinkui ją ant žemės paviršiaus sukraunamas antkapinis stambių akmenų vainikas. Jo vidinės dalies ilgis suaugusiųjų kapuose siekė 180-270 cm (vaikų – 100-150 cm), plotis – 55-100 cm (vaikų – 40-90 cm). Pasitaikė keli dvigubi kapai, kurių vainikai atitinkamai platesni. Mirusįjį paguldžius į duobę, virš jo vainiko viduje buvo supilamas žemių ir smulkesnių akmenų sampilas. Naujo kapo vainikas buvo jungiamas prie anksčiau įrengto kapo vainiko.

Mirusieji laidoti aukštielninki, ištiestomis kojomis, per alkūnes sulenktomis ir ant krūtinės ar juosmens padėtomis rankomis, paguldyti dažniausiai galva į šiaurės vakarus ir šiaurės rytus, rečiau – į pietvakarius ir vakarus. Visuose kapuose griaučiai sunykę, kai kur išlikę tik dalis apatinio žandikaulio dantų, nuo sąlyčio su žalvarinėmis įkapėmis užsikonservavusių rankų ir pirštų kaulų fragmentaų.

45 kapuose rasta V a. pab.–VII a. pr. įkapių: antkaklių iš dalies tordiruotais lankeliais ir kilpele bei kabliuku užbaigtais galais, žalvarinėmis įvijomis perskirtų gintarinių karolių apvarų, sidabrinių plokštelių su žalvarinėmis kilpelėmis kabučių apvara, sidabro plokštele padengtas geležinis apskritinis kabutis, žalvarinė lankinė segė žvaigždine kojele, ilgakojų segių lietine užkaba, pelėdinių segių, lazdelinių smeigtukų, apyrankių storėjančiais galais, apyrankių trikampe iškilia briauna ir įvijinių apyrankių, įvijinių žiedų, diržų sagčių, geležinių peilių, ylų, įmovinių kirvių, dalgių, įmovinių ietigalių, akmeninių galąstuvų, smiltainio akmens, degto molio ir gintaro verstukų, nedidelių lipdyto molio puodelių statmenomis sienelėmis ir su iškila briauna per vidurį.

1948 m. kapinyną žvalgė Lietuvos istorijos institutas (vadovas Pranas Kulikauskas),1959 m. – Kretingos kraštotyros muziejus (Juozas Mickevičius),1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (vadovas Romas Olišauskas), 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (vadovas Vilnius Morkūnas),2013 m. – Kultūros paveldo centras (Arūnas Strazdas).

Radinius saugo Kretingos muziejų (8 papuošalus, 1935 m. nupirktus iš A. Navicko) ir Vytauto Didžiojo karo muziejus (1940 m. tyrinėjimų ir atsitiktinius radinius).

Kapinynas datuojamas III–VII a., būdingas Lietuvos pajūrio kapų su akmenų vainikais kultūrinei sričiai, priskiriamai vakarų baltams (kuršių protėviams).

Šaltiniai

1. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1973. – P. 137
2. Valstybės žinios – 1998 m. gegužės 27 d. – Nr. 49-1342
3. Valstybės žinios – 2005 m. gegužės 7 d. – Nr. 58-2034
4. Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 1, ap. 1, b. 18. – L. 66
5. Rimutė Rimantienė. Tūbausių kapinynas. – Lietuvos archeologiniai paminklai. Lietuvos pajūrio I–VII a. kapinynai. – Vilnius, 1968. – P. 183-209
6. Pranas Kulikauskas. Lietuvos TSR Mokslų akademijos istorijos instituto archeologinės ekspedicijos Kauno, Kretingos, Mažeikių, Panevėžio, Plungės, Šilutės, Telšių apskrityse dienoraštis 1948 07 20–1948 08 26. – Lietuvos istorijos instituto rankraštynas. – F. 1, b. 1. – L. 63
7. Tūbausių senkapis. Kretingos rajono Kurmaičių apylinkės archeologijos paminklų pasai. Sudarė Juozas Mickevičius. 1959 m. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4, b. 11
8. Vilnius Morkūnas. 1992 m. Kretingos rajono žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 28, ap. 1, b. 14. – L. 52

• Kretinga. Rasta vertingų archeologinių senienų. – Lietuvos aidas – 1935 m. birželio 26. – P. 8
• Pranas Kulikauskas, Regina Kulikauskienė, Adolfas Tautavičius. Lietuvos archeologijos bruožai. – Vilnius, 1961. – P. 534, 542, pav. 186, 187
• Pranas Kulikauskas, Gintautas Zabiela. Lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.). – Vilnius, 1999. – P. 246
• Lietuvių liaudies menas. Senovės lietuvių papuošalai. – Vilnius, 1958. – T. 1. – Pav. 275, 310, 328-330, 339, 340
• Lietuvos TSR archeologijos atlasas. – Vilnius, 1977. – T. 3. – P. 114-115
• Jonas Puzinas. Tūbausiai. – Lietuvių enciklopedija. – Bostonas, 1964. – T. 31. – P. 538

Nuorodos

• „Tūbausių kapinynas, vad. Senovės kapais“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2019-01-27.
• Tūbausių kapinynas. – Lituanistikos paveldo informacinė sistema „Aruodai“