Turkologija

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Turkologija – orientalistikos spektrui priklausanti mokslinė disciplina, nagrinėjanti tiurkų tautų kultūrą. Turkologija apima tiurkų kalbų, tiurkų tautų istorijos, kultūros, literatūros, tiurkiškojo islamo, tengrizmo studijas. Į turkologijos sferą patenka tiurkų tautos nuo pat jakutų Sibire iki gagaūzų, karaimų Europoje, nors didžiausia dalis dėmesio neretai skiriama Turkijai ir turkams.

Pirmosios mokslinės žinios apie tiurkus surašytos XI a. islamo pasaulio mokslininko veikale Kitâbü divân-i lûgat it-Türk. XV–XVII a. Europoje daugiausia buvo aprašoma Osmanų imperija. 1795 m. Paryžiuje atidaryta pirmoji Vakarų mokymo įstaiga, kurioje dėstytos tiurkų kalbos – L'école des langues Orienteles vivantes. 1893 m. danų kalbininkas Vilhelm Thomsen iššifravo senuosius tiurkų raštus.

Nuo XVIII a. turkologija suklestėjo Rusijoje, nors dar iki tol tiurkai buvo aprašyti įvairiuose šaltiniuose. XVIII–XIX a. Rusijoje dirbęs biologas Peter Simon Pallas surašė įvairių Rusijos tautų, tarp jų ir tiurkų, kalbų žodynėlį. 1863 m. Peterburgo universitete atidaryta Rytų istorijos katedra, kurioje pradėtos tirti ir tiurkų tautos. 1893 m. išleido osmanų kalbos gramatiką, 1851 m.  – jakutų kalbos gramatiką, 1900 m.  – kazachų-kirgizų kalbų gramatiką, tyrė senąjį tiurkų raštą, tiurkizmus rusų kalboje, tyrė Krymo totorius. XX a. Rusijoje iškilo tokie turkologai kaip Vasilijus Radlovas, , , , Gabdulchajus Achatovas, , , , , ir kt. Tiesa, XX a. vid. TSRS tiurkologija buvo varžoma, mokslininkai represuojami.

Nuo XX a. antros pusės turkologija pradėta vystyti Turkijoje (Agop Dilaçar, ), Švedijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje (Gyula Németh), Lenkijoje, Vokietijoje (Gerhard Doerfer, Marcel Erdal, Annemarie von Gabain), JAV (Christopher I. Beckwith).

Lietuvoje turkologija dėstoma VU Orientalistikos centre (svarbiausia tyrinėtoja – dr. Galina Miškinienė) ir VDU Užsienio kalbų institute (Aleksandr Ismailov).