Toskanos didžioji kunigaikštystė

Toskanos didžioji kunigaikštystė (it. Granducato di Toscana, lot. Magnus Ducatus Etruriae) – buvusi Centrinės Italijos monarchija, įpėdinė.

Toskanos didžioji kunigaikštystė it. Granducato di Toscana lot. Magnus Ducatus Etruriae
↓ 1569 – 1860 →
Vėliava valdant Medičiams (1532–1737) Herbas
Devizas Sotto una Fede et Legge un Signor solo „Pagal vieną tikėjimą ir įstatymą Viešpatis tik vienas“
Himnas La Leopolda
Location of
Sostinė	Florencija
Kalbos	Italų
Religija	Romos katalikybė (oficiali)
Valdymo forma	Absoliutinė monarchija
Didysis kunigaikštis
1569–1574 (pirmas)	Kozimas I de Medičis
1824–1859 (paskutinis)
Era	Naujieji laikai
Valiuta	Toskanos lira (iki 1826 m.) Toskanos florinas (1826–1859 m.)
Prieš Po Etrurijos karalystė Pirmoji Prancūzijos imperija Lukos hercogystė Etrurijos karalystė

Kunigaikštystę valdė Medičiai, kol išnyko 1737 m. Nors Toskana neturėjo Florencijos respublikos tarptautinio pripažinimo, ji vis tiek Medičių valdoma klestėjo. Tai ypač pasireiškė valdant Kozimui I ir jo sūnums, bet nuo Ferdinando II laikų kunigaikštystė patyrė didelį ekonominį nuosmūkį, kurio žemiausias taškas buvo Kozimo III valdymas. Didžiausias Medičių valdymo metų nuopelnas buvo iškilimas į didžiojo kunigaikščio rangą, už kurį imperatoriui Kozimas I sumokėjo 100 000 dukatų.

Jonas de Medičis, 1737 m. (Francas Ferdinandas Richteris)

Mirus Jonui de Medičiui ir išnykus pagrindinei Medičių šakai, po sutarties su kitomis didžiosiomis Europos valstybėmis, sostas kaip kompensacija atiteko Lotaringijos kunigaikštystę po praradusiam Marijos Teresės vyrui Pranciškui Steponui iš Habsburgų Lotaringų dinastijos, tolimam Medičių giminaičiui. Jo valdymo metu Toskaną kontroliavo jo vietininkas Markas de Bovo-Kraonas. Pranciškaus palikuonys gyveno ir valdė Toskaną iki 1859 m., išskyrus trumpą laikotarpį, kai Napoleonas buvo ją atidavęs Parmos Burbonams. Žlugus Napoleono santvarkai 1814 m., kunigaikštystė buvo atkurta. 1859 m. Toskaną prijungė , Sardinijos karalystės satelitinė valstybė. Toskana buvo formaliai aneksuota po 1860 m. vykusio referendumą, kuriame 95 % balsavo už.

Išnašos

1. Velde, François. „The Grand-Duchy of Tuscany“. Heraldica. Nuoroda tikrinta 2023-01-05.
2. Hanlon, Gregory (1998). The Twilight Of A Military Tradition: Italian Aristocrats And European Conflicts, 1560–1800. p. 81. ISBN . {{}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character ()
3. Mutschlechner, Martin. „Tuscany as a Habsburg secundogeniture“. The World of the Habsburgs. Nuoroda tikrinta 2023-01-05.

Taip pat skaitykite

• Toskana
• Toskanos salos