Telefunken

Telefunken

Pramonė	Elektros pramonė
Įkurta	1903 m.
Uždaryta	1967 m.
Centrinė būstinė	Vokietija
Tinklalapis	www.telefunken.com (prekinio ženklo patentai)

„Telefunken“ – buvęs Vokietijos radijo ir televizijos aparatūros gamintojas, 1903 m. įkurtas Berlyne, kaip „Siemens & Halske“ ir „“ (AEG) bendra įmonė.

Istorija

Telefunken REN 904. Elektroninė lempa iš 1930 m., naudota vokiškuose radijo imtuvuose.

FE I – pirmasis „Telefunken“ televizorius, naudojęs CRT (~1932 m.)

Maždaug XX a. pradžioje dvi Vokietijos mokslininkų grupelės dirbo prie technologijų bevielėms komunikacijoms kūrimo. Viena jų, vadovaujama Adolf Slaby ir Georg Graf von Arco, įmonėje „AEG“ kūrė aparatūrą , kita, vadovaujant Karl Ferdinand Braun, įmonėje „Siemens“ dirbo prie įrangos, skirtos Vokietijos armijai.

Tarp abiejų kompanijų kilus ginčams dėl patentų, kaizeris Vilhelmas II pareikalavo abi kompanijas suvienyti jėgas, tokiu būdu 1903 m. gegužės 27 d. įsteigiant bendrą įmonę Gesellschaft für drahtlose Telegraphie System Telefunken. 1923 m. balandžio 17 d. kompanija persivadino į „Telefunken“. Telefunken buvo kompanijos telegrafo adresas. Pirmasis direktoriaus pareigas ėjo Georg Graf von Arco.

„Telefunken“ greitai tapo svarbia rinkos dalyve radijo ir elektronikos srityse, tiek civilinės, tiek karinės. Per Pirmąjį pasaulinį karą jie tiekė radijo ir telegrafo įrangą kariuomenei bei sukūrė vieną pirmųjų sistemų dirižablių „“ pajėgoms. Telefunken Kompass Sender sistema veikė nuo 1908 iki 1918 m., leisdama dirižabliams „Zeppelin“ naviguoti po visą Šiaurės jūrą bet kokiu oru.

Pradedant 1923 m., „Telefunken“ konstravo transliavimo siųstuvus ir radijo imtuvus. 1928 m. „Telefunken“ įėjo į istoriją, sukūrusi stiprintuvą V-41 Vokietijos radijo tinklui. Laikui bėgant kompanija ištobulino technologiją, 1950 m. sukurdama stiprintuvą V-72. Jį greitai ėmė naudoti daugelis radijo stočių ir įrašų studijų. 1932 m. į gaminių asortimentą buvo įtraukti įrašų grotuvai.

1941 m. „Siemens“ perleido savo akcijų dalį „AEG“, taigi taip „AEG“ tapo vienvalde įmonės savininke ir toliau valdė „Telefunken“ kaip dukterinę įmonę (nuo 1955 m. kaip „Telefunken GmbH“ iki 1963 m. kaip „Telefunken AG“).

Antrojo pasaulinio karo metais „Telefunken“ tiekė elektronines lempas, siųstuvus, radijo transliacijų sistemas, kūrė radarų įrenginius ir krypties matuoklius, tokiu būdu ženkliai prisidėdama prie Vokietijos priešlėktuvinės gynybos nuo britų bombardavimų iš oro. „Telefunken“ taip pat buvo FM radijo transliavimo sistemos pradininkė. Keletą dešimtmečių kompanija buvo viena iš didžiausių įrašų kompanijų Vokietijoje.

1959 m. „Telefunken“ atidarė puslaidininkių gamyklą Heilbrone, kur jų gamyba pradėta 1960 m. balandį. Gamybos apimtys su laiku išaugo, tad 1970 m. šiaurinėje teritorijos dalyje buvo pastatytas šešiaaukštis pastatas. 8-ojo dešimtmečio pradžioje komplekse dirbo apie 2500 darbuotojų.

Septintoje deš. pradžioje inžinierius Walter Bruch sukūrė PAL, televizijos spalvų kodavimo sistemą. 1967 m. „Telefunken“ buvo prijungta prie „AEG“, kuri tada buvo pervadinta į „AEG-Telefunken“. Ilgainiui iš kompanijos liko tik prekinis ženklas.

Išnašos

1. Telefunken, Early Electronic TV Gallery, Early Television Foundation.

Šaltiniai

• M. Friedewald: Telefunken and the German ship radio 1903–1914. In: Magazine for enterprise history 46. No. 1, 2001, P. 27-57.
• M. Fox: George von Arco (1869–1940) – engineer, Pazifist, technical director von Telefunken. A Erfinderbiographie. Publishing house for history of the natural sciences and the technology, Berlin and Munich Diepholz, 2003.
• L. And Scholl: Marconi versus Telefunken: Drathlose telegraphy and their meaning for shipping. In: G. Bayerl, W. weber (Hrsg.): Social history of the technology. Ulrich Troitz to 60. Birthday. Waxmann, Münster 1997 (Cottbuser studies to the history of technology, work and environment, 7).
• Telefunken transmitter technology GmbH: 90 years Telefunken. Berlin, 1993.
• E. Thiele (Hrsg.): Telefunken after 100 years: The inheritance of a German world brand. Nicolai, Berlin, 2003.

Nuorodos

Vikiteka: Telefunken – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Oficiali svetainė