Taungu dinastija

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Taungu karalystė (mjan. တောင်ငူခေတ်  = Taungu Khi) – Mianmaro karalystė, valdžiusi Iravadžio slėnį 1486–1752 m. Taungu vardu vadinta ir karalystę valdžiusi dinastija. Ankstyvuoju laikotarpiu valstybė dar vadinama Taungu imperija, arba Antrąja Mianmaro imperija.

Taungu karalystė တောင်ငူခေတ်
Buvusi karalystė
1486 – 1752 →
Location of Valstybė didžiausio išsiplėtimo laikais 1580 m.
Sostinė	(1510–39), Pegu (1539–99, 1613-35), Inva (1599–1613, 1635-1752)
Valdymo forma	monarchija
Era	Naujieji laikai
- Įkūrimas	1486 m.
- Panaikinta	1752 m.
Gyventojai
- 1650	3 000 000
Valiuta	Kiatas

Istorija

Taungu karalystė susikūrė nusilpus . Nedideliame miestelyje, esančiame ant upės kranto, 1485 m. į valdžią atėjo karalius . Jam valdant miestas suklestėjo, o 1510 m. karalius jau paskelbė nepriklausomybę nuo Avos. Kuomet 1527 m. valstybę nusiaubė šanai ir pavertė ją savo vasale, į Taungu migravo daug senosios bamarų aristokratijos.

Karaliaus laikais Taungu suvienijo didžiąją dalį Iravadžio slėnio, išvijo šanus ir netgi sutriuškino monų valstybę , taip gaudamas priėjimą prie jūros. Šis suvienijimas buvo po ilgos pertraukos, nuo pat XIII a. Todėl Tabinšvehti 1544 m. karūnavosi viso Mianmaro karaliumi senoviniame Pagano mieste. Kadangi prasidėjo prekyba su europiečiais (portugalais), valstybei priėjimas prie jūros buvo strategiškai svarbus. Tai lėmė sostinės perkėlimą į monų miestą Pegu pajūryje.

Karalystės teritorijos XVII a.

Nors Tabinšvehtis bandė nukariauti siprias karalystes anapus kalnų, t. y. Arakano karalystę vakaruose ir Ajutają rytuose, jo karo žygiai į šias šalis baigėsi pralaimėjimais. Tačiau jo svainis (valdė 1550–1580) sėkmingai nukariavo tajų valstybes rytuose ir net paėmė , tačiau Arakanas nepasidavė. 1580 m. Taungu dinastijos karalystė pasiekė davo teritorijos maksimumą.

Po Bajinaunngo mirties karalystė susidūrė su vidine krize, kas ne tik sustabdė ekspansiją, bet ir apsunkino galimybes išlaikyti užkariautas teritorijas. Rytuose nepriklausomybę atkūrė tajai, o pietuose grasino portugalai. Tik 1597 m. karalius atkūrė stabilumą, perkėlė sostinę į Avą, o jo įpėdiniai sutramdė portugalus ir naujai unifikavo valstybę. Taip prasidėjo antrasis valstybės laikotarpis, dar vadinamas Njaungjano dinastija. Ji jau apėmė tik Iravadžio slėnį, bet taip pat kaip vasales valdė šanų valstybes, , Manipurą.

XVII a. pabaigoje valstybė pradėjo silpti. Valdžioje buvo silpni valdovai, įsigalėjo didikų giminės. Stiprėjant kaimynei Mingų Kinijai, buvo atskirtos šiaurės rytinės šanų teritorijos (vadinamoji ), kurios perėjo Kinijos valdžion. 1727 m. nuo Taungu karalystės atsiskyrė ir buvusios vasalinės sritys, o buvęs vasalas Manipuras netgi puldinėjo ir siaubė Mianmaro teritorijas. Paskutinį smūgį valstybei sudavė 1740 m. nuo karalystės atskilę monai kurie atkūrė savo senąją . 1752 m. jie užėmė sostinę Avą, paėmė paskutinįjį dinastijos karalių į nelaisvę ir kartu su šeima išgabeno į savo sostinę Pegu.

Valdovai

Mianmaro istorija
Šiaurė	Pietūs
Pju valstybės:
, , , ,
Paganas
Pagano karalystė
, ,
Taungu karalystė
Konbaungų karalystė
> > >
Kiti Mianmaro regionai: Arakanas, Šanų valstybės, Zomiai, Dzingpo, Karenai

Taungu dinastija	Valdymo metai
	1510–1530 m.
	1530–1550 m.
	1550–1581 m.
	1581–1599 m.
	1599–1605 m.
	1605–1628 m.
	1628–1629 m.
	1629–1648 m.
	1648–1661 m.
	1661–1672 m.
	1672–1673 m.
	1673–1698 m.
	1698–1714 m.
	1714–1733 m.
	1733–1752 m.