Spartako sukilimas

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Spartako sukilimu istoriografijoje vadinamas paskutinysis iš trijų didžiųjų vergų sukilimų prieš Senovės Romą, vykęs 74–71 metais pr. m. e. Kaip ir ankstesnieji, jis baigėsi nesėkme. Jo metu didelę politinę įtaką įgijo karvedžiai, kas pagreitino Romos respublikos virtimą imperija.

Sukilimo eiga

Pirmieji romėnų ir vergų pajėgų judėjimai nuo Kapujos sukilimo iki 73-72 m. pr. m. e. žiemos.

Pradžia

Sukilimas prasidėjo iš Kapujos gladiatorių mokyklos pabėgus maždaug 70 žmonių grupei, kuri vėliau savo vadais išsirinko bei Spartaką. Netrukus sukilėlių skaičius išaugo iki 10 000. Nepaisant to, kad daugelis pasiturinčių romėnų Kampanijoje turėjo turto, į sukilimą rimtai pradėta žiūrėti tik po pretorių (3000 vyrų) ir (10 000 vyrų) kariuomenių sutriuškinimo.

Išplitimas ir žygis į šiaurę

Sukilimas išplito ir į gretimas Kampanijai sritis. Romėnų pavyzdžiu sutvarkyta kariuomenė, jau išaugusi iki 70 000 žmonių, ėmė žygiuoti į Apuliją ir . 72 metais pr. m. e. prieš sukilėlius buvo mestos konsulų ir kariuomenės. Viena jų Šiaurės Apulijoje, prie Gargano kalno sumušė 30 000 atsiskyrusių sukilėlių, vadovaujamų Krikso. Žuvo ir pats vadas. Tačiau vėliau Spartako vadovaujami sukilėliai abi armijas sutriuškino, pasinaudodami tuo, kad šios veikė atskirai.

Po pergalės spartakininkai Adrijos pajūriu atžygiavo į Šiaurės Italiją, kur prie Mutinos sumušė prokonsulo Kasijaus kariuomenę. Spėjama, kad Spartakas siekė juos išvesti iš pusiasalio, tačiau dėl nežinomų priežasčių sukilėliai vėl pasuko į pietus.

Kova su legionais ir sukilimo pabaiga

Sukilėliai pasiekė Mesinos sąsiaurį, kur pagal susitarimą turėjo laukti Kilikijos piratai, žadėję kariuomenę perkelti į Siciliją, tačiau piratai ten nepasirodė. Tuo metu buvo suformuoti 6 nauji legionai, vadovaujami Kraso ir skirti kovai prieš Spartaką. Pačiam Krasui tai buvo galimybė susikrauti politinį kapitalą. Tik pradėjęs vadovauti legionams jis ėmėsi griežtų ar net žiaurių priemonių (decimacija) karių drausmei palaikyti. Grįžtančius nuo Mesinos sąsiaurio sukilėlius Romos karuomenė pasitiko su įtvirtinimų ruožu. Įtvirtinumus pralaužti pavyko, tačiau žuvo du trečdaliai karių.

Spartakas sugebėjo vėl surinkti 70 000 karių. Jis planavo prasiveržęs į uostą persikelti į Graikiją, tačiau kelią pastojo į Italiją grįžę Pompėjaus ir legionai. 71 m. pr. m. e. pavasarį Spartako kariuomenė stojo į mūšį prieš Krasą, kuriame sukilėliai pralaimėjo ir greičiausiai žuvo pats sukilimo vadas. Visi 6000 sukilėlių, paimtų į nelaisvę, buvo nukryžiuoti šalia kelio iš Kapujos į Romą.

Išlikę smulkūs sukilėlių būriai laikėsi dar keletą metų.

Sukilimas populiariojoje kultūroje

• „Spartakas“, Stanley Kubricko režisuotas filmas, vaidino ir Laurence Olivier.