Kapuja

Kapuja (it. Capua) – miestas pietų Italijoje, 25 km į šiaurę nuo Neapolio, Kampanijos lygumos šiaurės rytiniame kampe. Senovės Kapujos vietoje yra Santa Marija Kapuja Vetere.

Kapuja it. Capua
Kapuja naktį
Kapuja 41°10′00″ š. pl. 14°12′50″ r. ilg. / 41.16667°š. pl. 14.21389°r. ilg. / 41.16667; 14.21389 (Kapuja)
Laiko juosta: () ------ vasaros: ()
Valstybė	Italija
Regionas	Kampanija
Provincija	Kazertos provincija
Meras
Gyventojų (2016)	18 723
Plotas	48,6 km²
Tankumas (2016)	385 žm./km²
Altitudė	25 m
Pašto kodas	81043
Tel. kodas	0823
Tinklalapis	[1]
Vikiteka	Kapuja
Miesto globėjas (-ai)	Šv. Agota

Istorija

Miestui pavadinimą suteikė etruskai, jų kalba Capeva yra pelkių miestas. teigė, kad Kapują įkūrė etruskai apie 260 metų prieš jį paimant Romai. Kapuja nusileido Romai 338 m. pr. m. e., bet buvo užimta romėnų per Antrąjį pūnų karą 211 m. pr. m. e., tad neaišku apie kokį paėmimą kalbama. Tikriausiai apie 338 m. pr. m. e., nes tuomet etruskai Kapują būtų įkūrę apie 600 m. pr. m. e., kai jų įtaka Kampanijoje buvo didžiausia. Netoliese rasta Vilanovos kultūros priešistorinių gyvenviečių, kurias tikriausiai išplėtė oskai, o vėliau etruskai.

Etruskų dominavimą Kampanijoje užbaigė samnitų invazija V a. pr. m. e. antroje pusėje.

Apie 424 m. pr. m. e. Kapują užėmė samnitai ir 343 m. pr. m. e. miestas prašė Romos, kad ši juos išvytų. Kapuja su Kasilinu, Kalatija, Atela ir kitais priklausomais miestais sudarė sąjungą su Roma prieš samnitų kalnų gentis. Roma pradėjo dominuoti Kampanijoje, o Kapujos piliečiai gavo Romos pilietybę be teisės balsuoti (civitas sine suffragio).

Per Antrąjį samnitų karą Kapuja buvo nepatikimas Romos sąjungininkas. Po pergalės prieš samnitus Roma iš Kapujos konfiskavo Ager Falernus dešiniajame Volturno krante. 318 m. pr. m. e. vietinių valdininkų valdžią apribojo paskirti praefecti Capuam Cumas, kurie iš pradžių buvo tik praetor urbanus atstovai. Po 123 m. pr. m. e. praefecti Capuam Cumas, kurių buvo keturi, tapo Romos magistrais ir valdė visą Kampaniją iki Augusto laikų.

312 m. pr. m. e. Kapują ir Romą sujungė Apijaus kelias, svarbiausias tų laikų Italijos greitkelis. Kapujos svarba augo III a. pr. m. e. ir prieš Antrąjį pūnų karą tik truputį nusileido Romai ir Kartaginai. Kapuja galėjo aprūpinti 30 tūkst. pėstininkų ir 4 tūkst. raitelių. Iki Kanų mūšio ji buvo ištikima Romos sąjungininkė. Po to, dėl reikalavimo, kad vienas Romos konsulas būtų iš Kapujos ar norėdama užsitikrinti regiono dominavimą kartaginiečių pergalės atveju, Kapuja perėjo į Kartaginos pusę. Hanibalas Kapujoje įkūrė savo žiemos stovyklą ir buvo gerai priimtas. Titas Livijus ir kiti teigia, kad dėl gerų gyvenimo sąlygų Kapujoje kartaginiečių kariai aptingo. Bosworth Smith ir vėlesni istorikai tuo netiki. Po ilgos apgulties romėnai užėmė Kapują 211 m. pr. m. e., panaikino savivaldą, iš miestiečių buvo atimtos piliečių teisės, o žemė atiteko valstybei. Dalis jos buvo parduota 205 m. pr. m. e. ir 199 m. pr. m. e., kita dalis padalinta Literno ir Volturno kolonijų piliečiams. Didžioji dalis visgi priklausė valstybei.

Buvo sunku tą žemę apsaugoti nuo privačių asmenų. Romos politikai bandė padalinti tą žemę kolonistams. Cicerono kalbos De Lege Agrania buvo nukreiptos prieš Servilijaus Rulo pastangas tai padaryti 63 m. pr. m. e.

Tuo metu tankiai gyvenamas Kapujos rajonas buvo valdomas iš šventyklų, kurių garsiausia buvo Dianos. Patį Kapujos miestą valdė prefektai. Miestas klestėjo dėl apylinkėse augintų kviečių auginimo ir bronzos dirbinių. Kapujos prabanga tapo priežodžiu, o Kampanija laikoma gladiatorių kovų gimtine. Iš Kampanijos kilo Spartakas ir jo pasekėjai. 73 m. pr. m. e. Julijus Cezaris, tapęs konsulu 59 m. pr. m. e., po agrarinės reformos Kapujoje įkūrė 20 tūkst. romėnų koloniją Julia Felix. Kolonistų skaičių padidino Markas Antonijus, Augustas ir Neronas.

69 m. Kapuja rėmė Vitelijų, o vėliau minima retai. IV a. iš čia valdė consularis Campaniae. Ausonijus teigė, kad tai aštuntas pagal svarbą miestas Romos imperijoje. 456 m. miestą nuniokojo vandalai.

Šaltiniai

1. Kapuja. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 369 psl.