Socialistinė Lenkija

Lenkijos Liaudies Respublika (lenk. Polska Rzeczpospolita Ludowa) – oficialus Lenkijos pavadinimas 1952–1989 m. Iki tol 1944-1952 m. tas pats valstybinis darinys kaip tarptautinės teisės subjektas egzistavo pavadinimu Lenkijos Respublika. Beveik oficialiu pavadinimu, palaikomu valstybinės propagandos 1944-1989 m. laikotarpiu buvo Liaudies Lenkija (lenk. Polska Ludowa).

Polska Rzeczpospolita Ludowa Lenkijos Liaudies Respublika
← 1944 – 1989 →
Vėliava Herbas
Himnas Lenkijos himnas
Location of Lenkijos liaudies respublika šaltojo karo metais
Sostinė	Varšuva
Kalbos	lenkų
Valdymo forma	Respublika
Tarybos Pirmininkas
1952–1964 (pirmas)	Aleksandras Zavadskis
1985–1989 (paskutinis)	Voicechas Jaruzelskis
Era	Naujausi laikai
- Įkūrimas	1944 m., 1944
- Pavadinimo pakeitimas	1989 m.
Plotas
- 1990	312 685 km²
Gyventojai
- 1946	23 930 000
- 1990	37 970 155
Valiuta	Zlotas

Valstybinė santvarka

Lenkijos Liaudies Respublika buvo socialistinė valstybė. LLR konstitucija buvo priimta 1952 m. liepos 22 d. (laikinoji konstitucija - 1947 m.), esminės pataisos į konstituciją įneštos 1976 m. Įstatymų leidimo valdžia - Seimas, renkamas piliečių 4 metams. Kolektyviniu valstybės vadovu iki 1989 m. buvo , renkama Seimo 4 metams (nuo 1989 m. - prezidentas). Įstatymų vykdomoji valdžia - Ministrų Taryba, skirta Seimo.

Konstitucijoje buvo įtvirtintas vadovaujantis komunistinės – (LKDP) – vaidmuo. Šalyje veikė marionetinės – Jungtinė valstiečių bei Demokratinė – partijos, kurios kartu su LJDP sudarė koaliciją (nuo 1952 m. – Liaudies frontas, nuo 1956 m. – Nacionalinės vienybės frontas, nuo 1983 m. – Nacionalinio atgimimo patriotinis judėjimas). 1965–1980 m. šalyje veikė parlamentinė opozicija – asociacija ZNAK.

LLR buvo pirmoji socialistinė šalis, kurioje buvo įsteigtas (1986 m.) ir ombudsmeno institucija (1988 m.).

Administracinis suskirstymas

Lenkijos teritorija buvo padalinta į vaivadijas (województwo), vaivadijos į apskritis (pavietus, powiat, iki 1976) ir miestų apskritis (powiat grodzki). Apskritys buvo dalinamos į miestus (miasto) ir valsčius (gmina); miestų apskritys dalintos į dzielnicas (dzielnica).

Istorija

Karo pabaigoje sąjungininkams tapo aišku, kad nepavyks į valdžią Lenkijoje grąžinti emigracinės vyriausybės. Jaltos konferencijoje Stalinas, Čerčilis ir Ruzveltas susitarė, kad Lenkijoje iš emigracinės vyriausybės ir protarybinio „Liublino komiteto“ bus suformuota „Laikinoji nacionalinės vienybės vyriausybė“, kuri turės organizuoti šalyje laisvus rinkimus.

Viiškai išvaduota Lenkija buvo gegužės 2 d. Visa jos pramonė ir infrastruktūra buvo sugriauta. Naujoji pramonė pradėta kurti sovietiniais principais, tačiau pradiniame etape Stalinas nesiryžo veikti beatodairiškai. 1945 m. birželio 28 d. į Lenkiją grįžo St.Mikolaičikas ir sutiko vadovauti vadinamajai Nacionalinės vienybės vyriausybei. Ši vyriausybė faktiškai buvo kontroliuojama TSRS.

Potsdamo konferencijoje 1945 m. rugpjūčio mėn. nuspręsta pietinę Rytprūsių dalį ir Vokietijos žemes į rytus nuo Oderio ir Neisės (Pomeranija, ir dalis Brandenburgo) perduoti Lenkijai. Pagal sutartį su TSRS Lenkijai atiteko Baltstogės sritis.

1946 m. išleisti nacionalizacijos ir žemės reformos įsakai. Maždaug milijonas valstiečių gavo žemės vakarinėse teritorijose.

1947 m. sausio mėn. vykę „rinkimai“ įtvirtino komunistinį režimą. Premjeru tapo komunistas J.Cierankievičius, siekęs vienpartinės valstybės. St.Mikolaičikas pabėgo į užsienį. Emigracinė vyriausybė Londone veikė iki pat 1990 m.

Karo metu nacių vykdytas holokaustas, pokario antisemitinė LLR vyriausybės politika ir dėl to vykusi žydų emigracija, vokiečių priverstinis iškeldinimas iš prijungtų buvusių Vokietijos žemių pavertė LLR praktiškai monoetnine valstybe. LLR gyventojų skaičius padidėjo nuo 27 mln (1954) m. iki 37,97 mln (1990 m.)

LLR gyvavimo metu periodiškai kildavo ekonominės-politinės krizės (, , m., 1981 m.).

Vadovaujant V.Gomulkai kurtas „lenkiškasis kelias į socializmą“: kiek liberalizuota ekonomika, likviduota dauguma kolūkių, normalizuoti santykiai su katalikų bažnyčia, sušvelnėjo cenzūra, vystyta „darbininkų savivalda". E.Gereko laikais ekonomiką bandyta kelti užsienio kreditų pagalba. Užsienio skolai pasiekus 20 milijardų JAV dolerių, 1980 m. kilo didžiulė ekonominė-socialinė krizė, ekonomika nustojo funkcionuoti, šalis buvo prie bado ribos. Generolas Voicechas Jaruzelskis savo rankose sutelkęs visą valdžią, 1981 m. gruodžio mėn. Lenkijoje įvedė karinę padėtį, išsilaikiusią iki 1983 m.

Katalikų bažnyčia LLR buvo pasipriešinimo valdžiai centras. Jos įtaka ypač sustiprėjo 1978 m., kai popiežiumi tapo Krokuvos kardinolas Karolis Voityla. Nepriklausoma profsąjunga „Solidarumas“, 1981 m. inicijavusi streikus, davė pradžią visuomeniniams ir politiniams pokyčiams ir politinės santvarkos pasikeitimui.

1989 m. gruodžio 29 d. Konstitucijoje įteisintas istorinis šalies pavadinimas „Lenkijos Respublika“ (Rzeczpospolita Polska).

Vadovai

pirmininkai:

• 1952–1964 m. – Aleksandras Zavadskis
• 1964–1968 m. – Edvardas Ochabas
• 1968–1970 m. – Marianas Spychalskis
• 1970–1972 m. – Juzefas Cirankevičius
• 1972–1985 m. – Henrikas Jablonskis
• 1985–1989 m. – Voicechas Jaruzelskis.

LLR Ministrų tarybos pirmininkai:

• 1944–1947 m. –
• 1947–1952 m. – Juzefas Cirankevičius
• 1952–1954 m. – Boleslavas Bierutas
• 1954–1970 m. – Juzefas Cirankevičius
• 1970–1980 m. – Piotras Jaroševičius
• 1980 m. vasario-rugpjūčio mėn. –
• 1980–1981 m. –
• 1981–1985 m. – Voicechas Jaruzelskis
• 1985–1988 m. – Zbignevas Mesneris
• 1988–1989 m. – Mečislavas Rakovskis
• 1989 m. rugpjūčio mėn. – Česlavas Kiščiakas.

Šaltiniai

1. [1]