Kontušo juosta kitaip dar Slucko juosta ATR XVII XVIII a turtingų bajorų didikų vyriškos aprangos elementas ja miestieči

Kontušo juosta, kitaip dar Slucko juosta – ATR XVII–XVIII a. turtingų bajorų (didikų) vyriškos aprangos elementas, ja miestiečiai apjuosdavo žiponą, taip pat .

Aprašymas

Juosta būdavo 28-40 cm pločio ir 3-4,5 m ilgio, gausiai dekoruota subtilių atspalvių ornamentais. Audžiama iš šilkinių siūlų, kartai pridedant aukso, rečiau sidabro gijų. Naudojami daugiausiai augaliniai, rečiau žuvų žvynelius primenantys ornamentai. Per visą ilgį ėjo standokas pakraštys – bordiūras; vidurys padalintas skersinėmis juostelėmis, vadinamomis kopėčiomis. Galai užsibaigdavo dekoratyvine gėle (dažniausiai gvazdiku) ir būdavo apsiuvami 8-10 cm ilgio .

Pusė juostos būdavo audžiama vienos spalvos, kita pusė – kitos. Be to, dar buvo geroji ir išvirkščioji pusės: taigi juostos nešiotojas galėdavo puoštis keturiomis spalvomis. Išversta į išorę balta, oranžinė arba auksinė spalva tiko pokyliams arba prie Baltojo erelio ordino; karmazininė – oficialiems renginiams; tamsiai ruda – per laidotuves.

Istorija

Indijoje, Persijoje ir Turkijoje iš panašių lengvų plonų juostų vyrai susukdavo galvos apdangalus – , . Lietuvos ir Lenkijos didikus nuo XVI a. pabaigos patraukė kitas šių kraštų paprotys juostis liemenį standoka juosta. Jos būdavo atvežamos iš Persijos, vėliau – iš Turkijos, Prancūzijos, Rusijos. Ši atsiradusi mada turėjo pabrėžti savininko turtingumą ir kilmingumą, simbolizavo bajorų kilmę iš pusiau mitinės sarmatų genties. Pereiti prie lengvesnės aprangos paskatino ir karyba: nebereikalingi pasidarė šarvai, vis didesnį populiarumą įgavo segamas prie juosmens lenktas kardas – karabelė.

Pradžioje juostos buvo importuojamos, vėliau, kai kaimyninio Afganistano gentys nusiaubė Persiją, juostų audėjai buvo priversti bėgti į užsienį ir ten steigti savo dirbtuves. LDK jos buvo vadinamos persinėmis ir veikė Broduose, Bučače, Stanislavove, Nesvyžiuje, Gardine. Pati žinomiausia persinė visgi buvo Slucke, ją kunigaikščio Mykolo Kazimiero Radvilos rūpesčiu 1767 m. įkūrė iš Turkijos atvykęs armėnas Ovanesas Madžarancas (arba Jonas Madžarskis, arm. Հովհաննես Մաջարյանց). Netrukus Slucko dirbtuvės pasiekė tokį aukštą meistriškumo lygį, kad net ir juostos, išaustos kitose persinėse, būdavo vadinamo Slucko.

Pralaimėjus 1831 m. sukilimą, Lietuvos ir Lenkijos bajorams Rusijos caras uždraudė nešioti kontušą, o kartu ir juostą prie jo. XIX a. pr. Europoje aukštuomenėje ėmė populiarėti frakas, vėliau paplito . Kontušo juosto liko užmarštyje, jas naudojo tik katalikų dvasininkai apeigų rūbams puošti. XX a. imta kontušo juostas kolekcionuoti, eksponuoti muziejuose ir tyrinėti.

Šaltiniai

Vikiteka: Kontušo juosta – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Gražina Marija Martinaitienė, Vytautė Lukšėnienė. Kontušinės juostos iš Kurtuvėnų bažnyčios kriptų: restauravimas, tyrimai, identifikacija. - Lietuvos dailės muziejus, Metraštis VI. 2005 2008-10-17 iš Wayback Machine projekto.
Lijana Šatavičiūtė. Kontušo juostos – Lietuvos didybės liudininkės. - Literatūra ir menas, 2007-10-26 nr. 3162