Siaubo literatūra literatūros žanras kurio tikslas skaitytojui sukelti baimės siaubo jausmą Joje dažni antgamtiniai pers

Siaubo literatūra – literatūros žanras, kurio tikslas skaitytojui sukelti baimės, siaubo jausmą. Joje dažni antgamtiniai personažai iš įvairių tautų mitologijos: vampyrų, zombių, vilkolakių, vaiduoklių, demonų, trolių ir kt. Tokiame literatūros kūrinyje daugybė šiurpą keliančių vaizdų, antgamtinių reiškinių, paslaptingumo ir įvairiausių netikėtumų, susijusių su neįprastais gyviais, žmogaus mirtimi, baime, mokslo neišaiškintais reiškiniais: mumijos, reinkarnacija ir pan. Kūrinio autoriui svarbiausia žūtbūt sukelti adresatui (skaitytojui ar žiūrovui) nerimą, baimę, šleikštulį ir drebulį.

Istorija

Šio žanro šaknys siekia gilią senovę. Fantastinės literatūros su neatsiejamais siaubo elementais pirmtakais gali būti laikomi Antikos, Indijos, Babilono, keltų epai („Odisėja“, „Mahabharata“, „Gilgamešo epas“) ir mitologija. XVIII a. šis žanras buvo pavadintas gotikiniu romanu, 1765 m. išleidus anglų meno istoriko kūrinį „Otranto pilis“ (Castle of Otranto), kuriame susiduria realusis ir dvasių pasauliai. Gotikinis romanas pavadinamas siaubo romanu, nes Volpolis stengėsi sujungti viduramžių riterių romano tradicijas su švietėjiško romano ypatybėmis, bandė atkurti viduramžių atmosferą, vaizdavo daug antgamtinių, racionaliai nepaaiškinamų reiškinių. Toliau sekė „Vathek“ (1786), aut. , „The Mysteries of Udolpho“ (1794) ir „The Italian“ (1796), aut. , „The Monk“ (1797), aut. . Gotikinės tradicijos buvo tęsiamos XIX a.: „Frankenstein“ (1818), aut. Meri Šeli, taip pat Edgaro Po apsakymuose, „Strange Case of Dr. Jekyll and Mr. Hyde“ (1886), aut. Robertas Stevensonas, „The Picture of Dorian Gray“ (1890), aut. Oskaras Vaildas, „Dracula“ (1897), aut. Bremas Stokeris . Dėka šių siaubo personažų vėliau atsirado garsieji Viktoras Frankenšteinas ir Frankenšteino monstras, Grafas Drakula, Daktaras Džekilas (Dr. Jekyll) ir Misteris Haidas (Mr. Hyde).

XX a. pradžioje didieji siaubo rašytojai buvo Howard Phillips Lovecraft (susiformavo būdingas „Lavkrafto siaubų“, kitaip - kosmicizmo požanris) ir (ironiški antikvaro pasakojimai apie vaiduoklius). Kiti: , , , Džonas Koljeras, . Didelį poveikį žanro vystymuisi davė 1923 m. pasirodęs Amerikos žurnalas „Weird Tales“, kuriame pradėjo spausdinti pirmuosius savo kūrinius H. Lavkraftas, , Robertas Hovardas, , .

Po 1950-jų žymiausi siaubo literatūros atstovai: , , , („Golem“).

Šiuolaikinė siaubo literatūra

Daugiausiai nusipelnęs yra Stivenas Kingas, parašęs virš 50 vien siaubo ir fantastinių romanų, tokių kaip „“, „Žalioji Mylia“, „Kerė“, tapusių bestseleriais. Pagal daugumą jo darbų pastatyti kino filmai. Po jo seka , , , , , Ana Rais, , , , , , , , . Šiam žanrui priskiriami kai kurie Rėjaus Bredberio kūriniai.

Siaubo literatūros kūriniai pelno eilę reikšmingų tarptautinių apdovanojimų, kuriuos skiria Siaubo rašytojų asociacija (Bram Stoker Awards), Tarptautinė siaubo rašytojų gildija, Australijos siaubo rašytojų asociacija (Australian Shadows Award) ir kt.

Literatūra

H.P. Lovecraft, Supernatural Horror in Literature, 1927, rev. 1934 (kūrinių rinkinys „Dagon and Other Macabre Tales“, Arkham House, 1965).

Nuorodos

Apie siaubo literatūrą Atviro katalogo projekte 2012-01-01 iš Wayback Machine projekto.
Literatūros terminai 2013-08-18 iš Wayback Machine projekto.
Bram Stoker Awards 2007-03-10 iš Wayback Machine projekto.