Senoji Varėna

Senoji Varėna
Senosios Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia
Senoji Varėna
54°15′04″š. pl. 24°32′49″r. ilg. / 54.251°š. pl. 24.547°r. ilg. / 54.251; 24.547 (Senoji Varėna)
Apskritis	Alytaus apskritis
Savivaldybė	Varėnos rajono savivaldybė
Seniūnija	Varėnos seniūnija
Gyventojų (2021)	1 073
Vietovardžio kirčiavimas (3 kirčiuotė) Vardininkas: Senóji Varėnà Kilmininkas: Senõsios Varėnõs
Istoriniai pavadinimai	rus. Ораны, lenk. Orany, Worany, Woranii

Senoji Varėna (seniau Varėna I) – kaimas Varėnos rajono savivaldybėje, prie Merkio ir Varėnės santakos, 4 km į šiaurę nuo Varėnos, prie kelio  A4  Vilnius–Varėna–Gardinas . Kaime stovi Senosios Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (pastatyta 1994 m.), veikia A. Ryliškio vidurinė mokykla, lopšelis-darželis „Nykštukas“, biblioteka. Ant aukšto pakrantės šlaito (ten, kur Varėnė įteka į Merkį ir prie pat kelio į Varėną) įrengtas medžio skulptūrų parkelis. Yra Nepriklausomybės paminklas (atstatytas 1989 m.). Plėtojamas miško gėrybių rinkimas ir išvežimas.

Akmuo Varėnos įkūrimui

Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio paminklas

Etimologija

Gyvenvietės vardas yra vandenvardinis vietovardis, kilęs nuo upės, kuri teka pro miestą – Varėnės (anksčiau vadinosi Varėna). Dėl klaidingos perrašos lenkų kalboje įsigalėjo pavadinimas be pirmosios raidės (Orany).

Liaudies etimologija mena legendą, kad Varėnos pavadinimas kildinamas iš pramotės deivės Varėnės vardo, kuri globojo šalia upės įsikūrusius medžioklius ir žvejus. Ji padėdavusi žmonėms išgyventi. Pasivertusi lydeka ji varydavo žuvį į tinklus. Miške persikūnydavo į vilkę ir gindavo žvėris į medžiotojų spąstus. Kol žmonės buvo geri ir vertino savo promotės paramą (atnešdavo aukų), viskas sėkmingai klojosi. Vėliau žmonės pasidarė ganėtinai stiprūs ir išpuiko: nebeskyrė pakankamai dėmesio juos globojančiai Varėnei, todėl įskaudinta ji paliko gentį. Taigi, Varėnos vardas siejamas ir su žodžiu „varyti“.

Istorija

Pirmąkart istoriniuose šaltiniuose Varėna minima 1413 m. sausio 13 d. Laiške Ordino magistrui pažymima, kad jis rašytas „naujajame medžioklės dvare, vadinamame Varėna, greta Merkio upės“. Vėliau pastatytas , priklausęs Ldk iždininkui M. Bžostovskiui. Prie dvaro atsiradęs miestelis minimas nuo 1486 m., Varėnos valsčius – 1576 m., miestas – 1582 metais. XVI a. minimas karališkasis . Miestelis sunyko per XVII a. vidurio – XVIII a. pradžios karus. XVIII a. pabaigoje veikė parapinė mokykla.

XIX a. pabaigoje piečiau, kitame Merkio krante nutiestas Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis ir įsikūrė gyvenvietė, pasivadinusi Varėna II (dabartinis Varėnos miestas), o senoji gyvenvietė pavadinta Varėna I. 1881 m. Varėna I sudegė, po truputį ją ėmė stelbti Varėna II. Cariniais metais į šiaurę nuo miestelio įkurta Varėnos karinė stovykla, kur įsikūrė karinis dalinys, čia gražius būstus statydinosi rusų civiliai valdininkai ir kariškiai. 1893 m. pastatyta stačiatikių cerkvė. Gyventojai tiesė geležinkelį, plentą, vertėsi miško gėrybių rinkimu, gyvulininkyste, rinkdavo ir žydams parduodavo metalą (artilerijos sviedinių skeveldras). XIX a. pabaigoje Varėna buvo Trakų apskrities miestelis, valsčiaus ir seniūnijos centras. Iki I pasaulinio karo Senojoje Varėnoje veikė krakmolo, koklių įmonės, kalkių gamykla.

Labai nukentėjo per I pasaulinį karą. 1915 m. besitraukianti caro kariuomenė susprogdino Senosios Varėnos geležinkelio tiltą. Ties miesteliu apie dvi savaites prie Merkio upės Rusijos kariniai daliniai stabdė Vokietijos kariuomenės puolimą.

Tarpukariu priklausė Lietuvai, o Varėna II buvo Lenkijoje, už demarkacinės linijos. 1931 m. miestelyje veikė >30 parduotuvių, kartono fabrikas, gyventojai vertėsi sielių plukdymu. 1927 m. buvusiuose cariniuose kariuomenės karininkų rūmuose įrengta plaučių ligų ligonių, buvusiame Artilerijos stoties pastate – „Dainavos“ sanatorija.

Po karo Varėna II tapo miestu, apskrities, vėliau – rajono centru, o Varėna I teliko miesteliu. 1980 m. abi Varėnos buvo sujungtos (iki tol Senoji Varėna turėjo miestelio statusą), o Varėna I pavadinta Varėnos Senamiesčiu, tačiau 1994 m. ji buvo vėl atskirta nuo miesto ir tapo jau nebe miesteliu, o kaimu Senoji Varėna. 1980 m. prie Varėnos prijungti buvę Senosios Varėnos priemiesčiai – Naujaūlyčis ir Antakalnis.

2013 m. balandžio 10 d. patvirtintas Senosios Varėnos herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XVI a. – XX a.	Varėnos valsčius (iki II pasaulinio karo – jo centras)	Trakų apskritis
1919–1946 m.		Alytaus apskritis
1946–1950 m.		Varėnos apskritis
1950–1954 m.	Varėnos I apylinkės centras	Varėnos rajonas
1954–1995 m.	Varėnos apylinkė (kurį laiką – jos centras)
1995–	Varėnos seniūnija	Varėnos rajono savivaldybė

Įvažiavimas į gyvenvietę

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1833 m. ir 2021 m.
1833 m.	1867 m.*	1870 m.	1897 m.^sur.	1905 m.	1923 m.^sur.	1959 m.^sur.
310	620	903	2 624	606	407	258
1970 m.^sur.	1979 m.^sur.	2001 m.^sur.	2011 m.^sur.	2021 m.^sur.	-	-
285	598	1 276	1 203	1 073	-	-
* pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.
Demografinės raidos histograma

Skulptūrų kelio fragmentas

Žymūs žmonės

• Senojoje Varėnoje mirė Mykolas Bžostovskis (1722–1784), ATR politinis ir karinis veikėjas.
• Senojoje Varėnoje gimė kompozitorius ir dailininkas M. K. Čiurlionis (1875–1911). Jo namo vietoje šiuo metu stovi tik paminklinis akmuo. Nuo Senosios Varėnos prasideda „Čiurlionio kelias“ – ąžuolinių stogastulpių „alėja“ pakelėje iki pat Druskininkų miesto.
• Senojoje Varėnoje gimė geologas Vincentas Korkutis (1937–2023).
• Senojoje Varėnoje gimė teisininkas Stasys Vėlyvis (1938–2023).
• Senojoje Varėnoje gimė vienas iš geriausių Lietuvos botanikos profesionalų, profesorius, habilituotas mokslų daktaras, mokslinių vadovėlių ir knygų autorius (g. 1948 m.).
• Senosios Varėnos kapinėse 2006 m. palaidota režisierė Dalia Tamulevičiūtė (1940–2006).
• Mitraukoje (Mitriškėse), kurios dabar yra Senosios Varėnos dalis, gimė ir gyveno dainininkė Marė Kuodžiūtė-Navickienė (1884–1962). Palaidota Senosios Varėnos kapinėse.

Šaltiniai

1. Registrų centras, tikrinta 2016-08-13.
2. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 3 (Лаарсъ — Оятъ). СПб, 1867, 663 psl.
3. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 243
4. Gitana Kazimieraitienė. „Legendos pasakoja“. Lietuvos geografiniai objektai. – Kaunas, „Šviesa“, 2008. // psl. 14
5. Orany (1). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VII (Netrebka — Perepiat). Warszawa, 1886, 571 psl. (lenk.)
6. Senoji Varėna. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam–Skl). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012. 451 psl.
7. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo ĮSAKAS „Dėl Varėnos miesto ribų nustatymo“ 2021-06-10 iš Wayback Machine projekto. // . – 1980, liep. 24, p. 1
8. Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
9. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
10. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
11. Varėna. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 686 psl.
12. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
13. Alytaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
14. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
15. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.

• Varėna I. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 412 psl.