Senaūtis

Senaūtis
Senaūčio kaimo sodybos
Senaūtis
54°38′06″š. pl. 23°49′30″r. ilg. / 54.635°š. pl. 23.825°r. ilg. / 54.635; 23.825 (Senaūtis)
Apskritis	Kauno apskritis
Savivaldybė	Prienų rajono savivaldybė
Seniūnija	Naujosios Ūtos seniūnija
Gyventojų (2021)	11
Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) Vardininkas: Senãūtis Kilmininkas: Senãūčio

Senaūtis – kaimas Prienų rajono savivaldybėje, labiausiai nutolęs nuo Naujosios Ūtos seniūnijos centro. Kaimą iš šiaurės juosia Prienų šilo pušynai. Rytuose šilo jaunuolynų ruoželis skiria nuo Dūmiškių kaimo. Vakaruose to paties šilo gojeliai skiria nuo Užbalių kaimo. Pietuose Senaūtis ribojasi su Skersabalio kaimu.

Etimologija

Kaimo vardas yra pusiau išverstas iš lenk. stara huta – „senoji lydykla“. žodis „Ūta“ vokiškos kilmės, nes vokiečiai stiklo manufaktūras vadindavo hiutte. Vietiniai šį pavadinimą pritaikydavo prie savo kalbos. Taip Lietuvoje atsirado Ūtų, Rusijoje – Gūtų, Lenkijoje – Hutų Dabar Lietuvoje ūtomis vadinami kaimai bei vietovės, kuriose anksčiau veikė stiklo manufaktūros ar fabrikai, arba gyveno jų darbuotojai. Nuo šio momento senoji manufaktūros vietovė pradėta vadinti Senaūčio kaimu, o naujoji gamyklėlė – Naująja Ūta.

Istorija

Apie XVIII a. vidurį 7,5 km nuo Prienų, dabartiniame Senaūčio kaime Mykolas Butleris įkūrė Prienų stiklo manufaktūrą – Ūtą (Į pietryčius nuo senųjų kaimo kapinių). Aplink manufaktūrą iškirtus mišką kurui, pelenams, potašui gamybiniai pastatai, du gyvenamieji namai ir klėtis buvo iškelti į naują vietą – dabartinės Naujosios Ūtos Liepų gatvę.

1782 m. kaime buvo tik dvi J. ir M. Kirių (3 asmenys) bei S. ir M Milaševičių (5 asmenys) sodybos. Prie Kirių sodybos gyveno daržininkai:

• B. ir S. Vencai su 3 sūnumis ir 3 dukromis.
• . S. Milevskienė su 4 samdiniais.
• J. ir O. Žilinskai su sūnumi ir 2 dukromis.

Prie Milaševičių sodybos – daržininkai:

• A. ir M. Romanavičiai su sūnumi.
• A. ir M. Podolskiai su sūnumi.

Senaūčio kaimo vakariniame krašte, šilo pakraštyje (vakarinėje tuometinės Alfonso Mikučausko sodybos pusėje), yra kapinės (nuo 1941 metų jose nebelaidojama). Manoma, jos atsirado po 1782 metų už 300 metrų nuo įkurtos stiklo gamyklos. Iki 2015 metų dar matomi samanomis apaugę antkapiai. Ta vieta pažymėta nežinomo meistro pastatytu mediniu stogastulpiu.

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1888 m. ir 2021 m.
1888 m.	1923 m.^sur.	1959 m.^sur.	1970 m.^sur.	1979 m.^sur.	1989 m.^sur.	2001 m.^sur.	2011 m.^sur.	2021 m.^sur.
135	88	52	53	28	24	27	21	11
Demografinės raidos histograma

Galerija

• Neveikiančios Senaūčio kapinės

Šaltiniai

1. Registrų centras, tikrinta 2016-08-13.
2. „Lietuvos heraldika“. Parengė Edmundas Rimša. // Vilnius, „Baltos lankos“, 2008. 290 p.
3. MACB RS Raitelaičio rankraščių rinkinys. F. 136-74 L.
4. Списки населенныхъ мѣстъ Сувалкской губерніи: как матеріалъ для историко-этнографической географіи края. Собралъ Э. А. Вольтеръ. Санктпетербургъ, 1901. (Archive.org nuoroda)
5. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
6. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
7. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
8. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
9. Kauno apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
10. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
11. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.

• V. Juodsnukis. Suvalkijos partizanų takais.
• Kazys Strazdas. Lietuvos siklas.
• Vytautas Degutis, Čia mūsų pėdos. Utenos Indra: 2017, p. 78.