Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Rigvedos upės – upės, minimos senovės arijų giesmių rinkinyje „Rigvedoje“. Tekantiems vandenims pavadinti „Rigvedoje“ naudojama keletas žodžių: ap (skr. अप् = IAST: ap), sindhu (skr. सिन्धु = IAST: sindhu), nadi (skr. नदी = IAST: nadī). Nors kiekvienas šių žodžių turi savitą reikšmę (ap – takus vanduo apskritai, sindhu – didelė (Indo) upė, dunojus, nadī – kriokianti, šniokščianti [upė]), neretai jie vartojami sinonimiškai. Itin dažnai minimos „septynios upės“ (skr. सप्त सिन्धव: = IAST: sapta sindhavaḥ), turinčios atitikmenį kaimyninėje iranėnų kultūroje – Avestoje minimos hapta həndu.

Kai kurių „Rigvedoje“ minimų upių galimi geografiniai atitikmenys

„Rigvedoje“ upės šlovinamos kaip trykštanti, gyvybės pilna jėga (pav. srauni Svato upė)

Mitologija

Mitologiškai šios upės susijusios su ašiniu mitu, kai Indra nudobia Vritrą, sulaikiusį vandenis; po šio veiksmo takūs vandenys (ap) arba (septynios) upės pasilieja ir teka į vandenyną (). Vietomis „Rigvedoje“ išaukštinama viena iš šių upių, vadinamų seserimis, vyriausioji tarp „seserų“ Sarasvatė, kuri tuo pačiu susijusi su aukojimu ir sąmonės nuskaidrėjimu. Upės bendrai arba septynios upės vedose šlovinamos kaip minčių, sielos skaistintojos, kaip tyros, dieviškos, gydytojos, jos siejamos su įkvėpta kalba, aukojimu, šventu darbu.

Vedinė „geografija“

Per visą „Rigvedą“ yra paminėta nemažai upėvardžių, dalies kurių geografiniai atitikmenys abejonių nekelia. Kitų upių sąsajos su geografija neaiškios. Tekste sutinkami tokie upėvardžiai:

śutudrī́ (dab. Satledžas)
paruṣṇi (dab. Ravis)
ásiknī (dab. Činabas)
vitástā (dab. Dželamas)
vípāś (dab. Biasas)
síndhu („dunojus, didis vanduo“, dab. Indas)
sárasvatī („vandeningoji, sraunioji“, kartais siejama su Ghagaru-Hakra, Helmandu, Syrdarja)
ārjīkī́yā (dab. Haras)
suṣómā (dab. )
gáṅgā (Ganga)
yamúnā (Jamuna)
saráyu ()
marúdvṛdhā („Marutų išauginta“, epitetas?)
kúbhā (dab. Kabulas)
krúmu (dab. Kurumas)
suvā́stu (dab. Svatas)
dṛṣádvatī („akmenuotoji“, ?)
apāya (?)
rasā́ („drėgmė, syvai, rasa“, pasaulio upė, plg. av. Raŋhā, skitų Rha)
anitabhā (?)
susártu („sravingoji“, ?)
mehatnū́ (?)
gómatī́ („karvingoji“, Gomati)
yavyā́vatī („javingoji“, dab. Žobas?)
ū́rṇāvatī („vilnotoji“, ?)

Dalis šių ir kitų žodžių nebūtinai gali būti upės, o tik epitetai. Kiti upėvardžiai (visų pirma, Sarasvatė, Sindhu, Rasa) ryškiai atsiję nuo geografijos ir veikia mitologinėje plotmėje. Visgi, pagal šias upes bandoma nustatyti senovės arijų geografinė padėtis – dauguma upėvardžių gretinama su Himalajų priekalnių ir Pandžabo krašto upėmis (dab. šiaurės Pakistanas). Vėlyvoje „Rigvedos“ dalyje jau minimos ir toliau rytuose esančios upės – Ganga, Jamuna, Gomati. Pagal tai sprendžiama senovės arijus keliavus nuo Himalajų, Hindukušo priekalnių į pietryčius link Indo-Gangos žemumos. Septynios upės siejamos su septyniais Indo intakais. Kita vertus, bendras su iranėnais septynių upių provaizdis gali būti atėjęs dar iš Vidurinės Azijos „septynių upių krašto“ Žetysu. Pats skaičius septyni yra numerologinis ir nesietinas su konkrečia geografija (plg., septyni rišiai, 3x7 dievai, septynios jūros ir kt.). Dalies upėvardžių daryba rodo neindoeuropietišką jų kilmę, todėl šie upėvardžiai pasitarnauja ne tik nustatant senovės arijų migracijos kelius, bet ir galimą kalbinį substratą.