Saliamonas Mozerka Slavočinskis

Saliamonas Mozerka Slavočinskis (apie 1624 m. , Lipkiškė, dabartinis Raseinių rajonas – apie 1660 m.) – klebonas, pirmojo giesmyno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje autorius („Giesmės, tikėjimui katalickam priderančios“).

S. M. Slavočinskio knygos „Giesmes tikieimuy katholickam pridiarancias, o per metu szwietes giedamas Kuriup priliduoda Pfalmay Dowida. s„ pirmasis lapas. Knyga 1646 m. parašyta lietuvių kalba ir išleista Vilniuje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Biografija

Gimė protestantų šeimoje, bet priėmė katalikybę ir įstojo į Popiežiaus alumnatą – kunigų seminariją Vilniuje. Jaunystę praleido Žemaitijoje, nedideliame Lipkiškių (Liupkiškių) dvarelyje. Buvęs klebonu Kražiuose, Šiauliuose, taip pat Latvijoje. Klebonaudamas nepasižymėjo ramiu gyvenimu: mėgdavo išgerti, peštis, bylinėtis.

Kūryba

1646 m. išleistas Saliamono Slavočinskio sudarytas giesmynas „Giesmės, tikėjimui katalickam priderančios“. Tais pačiais metais išleistas ir kitas leidinys su jo pavarde – sveikinimas Žemaičių vyskupui Jurgiui Tiškevičiui („Illustrissimo Ac Reverendissimo Domino, D. Georgio Tyszkiewicz […] Episcopo Samogitiae“). Sveikinimo antraštėje jis vadina save Žemaičių vyskupo klientu, vyskupijos auklėtiniu (aliumnu), racionalinės filosofijos klausytoju Vilniaus akademijoje.

Giesmynas

Giesmynas dedikuotas Žemaičių vyskupui Jurgiui Tiškevičiui. Saliamonas Slavočinskis yra giesmyno sudarytojas, giesmių autoriai skirtingi (nenurodyti). Šis pirmas katalikų giesmynas yra didesnis už visus ankstesnius protestantų giesmynus, išleistus Prūsijoje. Jame yra arti 190 giesmių, iš jų 48 psalmės. Beveik visos giesmės verstos iš lotynų ir lenkų kalbų (originalias antraštes nurodo pats S. Slavočinskis). Prie giesmyno paruošimo galėjo prisidėti jėzuitas P. Šrubauskis ir Žygimantas Liauksminas, vėlesnis Vilniaus akademijos profesorius, garsaus retorikos vadovėlio autorius.

Giesmyno pasirodymas buvo reikšmingas faktas to meto literatūriniame gyvenime. Juo buvo pratęstas M. Daukšos ir K. Sirvydo pradėtas darbas. Giesmyne buvo patobulinta lietuvių literatūrinė kalba, vertimo menas, poetinė kalba, eilėdara.

Giesmyne propaguojama katalikybė, skiepijamos religinės pažiūros, garbinamas Dievas ir šventieji. S. Slavočinskio giesmyno kalbos pagrindas buvo žemaičių tarmė, bet jame yra ir kitų tarmių – vidurio aukštaičių, rytiečių – ypatybių. Jame buvo įtvirtintas , pilnas moteriškas rimas, sudėtinga ir įvairi strofika. Giesmynas, kaip reikšmingas lietuvių raštijos paminklas, buvo pakartotinai išleistas fotografuotiniu būdu 1958 metais.

Šaltiniai

• Lebedys, J., 1977. Senoji lietuvių literatūra. Vilnius: Mokslas.