Sajas

Sajas (jap. 釵; angl. sai; rus. сай) – duriamasis Okinavos ginklas, forma primenantis trišakį, kurio šoninės šakos trumpos ir kiek atlenktos į šonus. Panašūs ginklai žinomi Indijoje, Kinijoje, Indonezijoje, Malaizijoje, Tailande.

Du sajai: kairėje iš Okinavos, dešinėje iš Indonezijos

Paprastai teigiama, kad sajai atsirado iš trišakių įrankų, kuriais pureno žemę, sodino ryžius ir pan. Žinoma, kad dajus jau naudojo kitose Azijos šalyse, kai sajų Okinavoje dar nebuvo. Malajoje sają vadina tjabang (arba cabang ar chabang)

Konstrukcija

Geležtė ir šoninės šakos beašmenės. Vientiso sajo ruošinys būna kryžiaus formos, kur vienas galas nukalamas kaip pagrindinė geležtė, abu skersiniai atlenkiami į priekį, lygiagrečiai geležtei (ir gali būti nusmailinami, jais irgi galima atakuoti). Šoninės šakos paprastai simetriškos. Ketvirtasis kryžiaus galas tampa rankenos pagrindu. Rankena rumbuota arba aptraukta šiurkščia neslidžia oda, gale su buožele. Sajų geležčių skerspjūvis gali būti apvalus ar aštuonkampis.

Ilgis – iki 60 cm, masė – 0,500-1,2 kg.

Naudojimas

Kautynių saju technika sudėtingesnė nei paprastu durklu ar trumpu kalaviju. Dažnai kaunamasi dviema sajais, o trečias laikomas už diržo kaip atsarginis ar trečiasis, skirtas naudoti kaip sviedžiamas ginklas. Egzistuoja kelios sajo technikos, kurios leidžia saju priešininką nukauti ar nuginkluoti. Įgudęs kovotojas saju gali kautis prieš kalaviją ir šoninėmis šakomis sukaustyti kalavijo geležtę ir išplėšti kalaviją iš priešininko rankos.

Vienas būdingų sajo laikymo būdų yra toks – sajo rankena visais pirštais laikoma delne, o nykštys prilaiko sąją tarp šoninės šakos ir pagrindinės geležtės. Spaudžiant nykščiu sają galima apsukti, kad jo geležtė nukreipta link alkūnės, o smilius nukreiptas išilgai sajo rankenos link buoželės. Taip perėmus sają jo buožele galima atlikti baksnį, o pagrindinę geležtę atremti į dilbį ir ja blokuoti smūgius (panašiai kaip tonfa) arba, laikant atvirkščiu ėmiu, durti kaip paprastu durklu).

Holivudo filmuose sajas dažniausai rodomas kaip atakavimo ginklas (kalavijo, durklo ar svaidomojo furklo analogas) su ašmenine geležte. Juose beveik nenaudoja sajo buoželės. Toks laikymas, du pirštai prilaiko sają tarpuose tarp šoninių šakų ir geležtės, mažina galimybes saju gintis ar smogti jo buožele.

Sajui artimas ginklas yra japoniška džitė (jitte), kuris turi tik vieną šoninę šaką ir būdavo naudojamas priešininkui nuginkluoti išplėšiant jo kalaviją. Džites naudodavo Edo periodo policininkai.

Nuorodos

• Sai History and Selection (video – Sajo istorija ir kaip išsirinkti sają)