Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Rudolfas Kristianas Karlas Dyzelis (Rudolf Diesel, 1858 m. kovo 18 d. Paryžiuje, Prancūzija – 1913 m. rugsėjo 30 d.) – vokiečių inžinierius, išradėjas.

Biografija

Rudolfas buvo antras vaikas Teodoro ir Elizos Dyzelių trijų vaikų šeimoje. Pagal biografinę John F. Moon knygą, Dyzelio tėvai buvo imigrantai, gyvenantys Prancūzijoje. Teodoras Dyzelis, knygrišys, paliko savo gimtąjį miestą Augsburgą 1848 m. Su savo žmona Eliza Strobel, Niurnbergo prekiautojo dukterimi, jis susipažino Paryžiuje 1855 m., kur dirbo odininku.

Dyzelis ankstyvą vaikystę praleido Prancūzijoje, bet dėl prancūzų – prūsų karo protrūkio 1870 m., šeima buvo priversta išvykti ir imigruoti į Londoną. Baigiantis karui, Dyzelio motina išsiuntė dvylikametį Rudolfą į Augsburgą gyventi su teta ir dėde, Barbara ir Kristoferiu Barnickel’iais, kad galėtų išmokti kalbėti vokiškai bei aplankytų Königliche Kreis-Gewerbsschule (Karališkoji Grafystės Prekybos mokykla), kur jo dėdė mokė matematikos. 14 metų amžiaus, Rudolfas parašė savo tėvams, kad norėtų tapti inžinieriumi. Baigęs pagrindinę mokyklą 1873 m., jis įsirašė į naujai įsteigtą Augsburgo pramonės mokyklą. Vėliau, 1875 m., gavo stipendiją iš Karališkojo Bavarijos politechnikumo Miunchene, kurią jis priėmė prieš tėvų norą. Jie norėjo, kad sūnus kuo greičiau pats užsidirbtų. Miunchene vienas iš jo profesorių buvo Karlas fon Lindė. Dyzelis negalėjo baigti universiteto su savo klase 1879 m. liepą dėl vidurių šiltinės. Tuo metu, kai jis laukė kitos egzamino datos, kaupė praktinę taikomąją patirtį Gebrüder Sulzer Maschinenfabrik Vintertūre, (Šveicarija). Dyzelis baigė mokyklą diplomu su aukščiausiais akademiniais pažymiais.

1880 m. sausį Dyzelis sugrįžo į Paryžių, kur padėjo savo ankstesniam Miuncheno profesoriui Karlui fon Lindei rengti šiuolaikinio šaldymo ir ledinių augalų projektą bei jo statybą. Dyzelis tapo projekto vadovu nepraėjus nė metams. 1883 m. Dyzelis vedė Martą Flasche, ir tęsė darbą su Linde, kaupdamas patentus Vokietijoje ir Prancūzijoje. 1890 m. pradžioje, Dyzelis su žmona ir trimis vaikais: Rudolfu jaunesniuoju, Heddy ir Eugen, persikėlė, į Berlyną, kad perimtų vadybą Lindės korporacinio tyrinėjimo ir išsivystymo skyriuje bei prisijungtų prie kelių kitų korporacinių projektų valdybos. Kadangi jam nebuvo leista panaudoti patentų, Dyzelis siekė dar smulkiau įsigilinti į šią idėją. Jis iš pradžių darė bandymus su garais, tyrinėjo kuro efektyvumą, kuris jam leido pastatyti garo variklį, naudojant amoniako garus. Darant bandymus, ši mašina sprogo ir privertė Dyzelį daug mėnesių praleisti ligoninėje dėl labai blogos sveikatos ir regėjimo problemų. Dyzelis taip pat pradėjo projektuoti variklį, pagrįstą Carnot ciklu. Darbą baigė 1893 m. Greitai po to, kai 1887 m. Gottliebas Daimleris ir Karlas Benzas sukūrė automobilį, Dyzelis išleido traktatą, pavadintą „Theorie und Construktion eines rationellen Wärmemotors zum Ersatz der Dampfmaschine und der heute bekannten Verbrennungsmotoren“ (Teorija ir Racionalaus Karščio variklio kūrimas, norint pakeisti garo variklį ir vidaus degimo variklius, žinomus šiandien), ir suformavo pagrindą savo darbui bei dyzelinio variklio išradimui.

Vėlesnis gyvenimas

Dyzelis nemėgo Benz variklio, todėl sukūrė savo variklius. Jis pabandė suprojektuoti variklį, pagrįstą Carnot ciklu. Tačiau, ištikus nesėkmei, pabandė išvystyti savo atskirą metodą. Galų gale jis suprojektavo savo sugalvotą variklį ir gavo patentą jo projektui. Jo variklyje kuras buvo įšvirkščiamas suspaudimo pabaigoje ir uždegamas aukštos temperatūros, kylančios iš suspaudimo. 1893 m. Berlyne, su Springer Verlag pagalba jis išleido knygą vokiečių kalba, pavadinimu „Teorija ir racionalaus šiluminio variklio projektas, norint pakeisti garų variklį ir vidaus degimo variklius, žinomus šiandien“. Jis sugebėjo sukonstruoti veikiantį variklį pagal savo teoriją ir projektą. Jo variklis dabar žinomas kaip „dyzelinis variklis“ (tuo metu buvo varomas riešutų aliejumi, tai buvo pirminis variklio kuras). Henrikas fon Buzas (1833–1918) buvo mašininės gamyklos Augsburge vadovas. 1893–1897, jis Rudolfui Dyzeliui davė galimybę išbandyti ir išvystyti jo mintis pagal John F. Moon knygą. Rudolfas Dyzelis gavo patentus savo projektui Vokietijoje ir kitose šalyse, taip pat ir JAV. 1913 m. rugsėjo 29 d. Dyzelis laivu „Drezdenas“ perplaukė Lamanšą iš Antverpeno (Belgija), į Harwich (Anglija). Jis pavakarieniavo laive ir išėjo į kajutę apytiksliai 22:00, paprašydamas, kad būtų pakviestas kitą rytą 6:15. Kitą rytą jo niekas negalėjo surasti. Po dešimt dienų, jis buvo surastas negyvas vandenyje nuo olandų pakrantės. Atpažinus kūną jis buvo išmestas atgal į vandenį.

Palikimas

Po Dyzelio mirties dyzelinis variklis labai pasikeitė ir tapo labai svarbia alternatyva garo varikliui daugelyje sričių. Kadangi dyzelinis variklis buvo sunkesnės, tvirtesnės konstrukcijos negu benzininis, jis nebuvo plačiai panaudotas aviacijoje. Tačiau dyzelinis variklis plačiai paplito daugelyje kitų sričių, tokių kaip stacionarūs varikliai, povandeniniai laivai, garlaiviai, ir daug vėliau, dyzeliniuose garvežiuose ir šiuolaikiniuose automobiliuose. Neseniai dyzeliniai varikliai buvo suprojektuoti, patvirtinti ir skraidinti lengvame lėktuve, kur įveikė svorio apribojimą. Šie varikliai yra suprojektuoti, kad naudotų arba dyzelinį kurą, arba reaktyvinį kurą.

Dyzelis ypač domėjosi anglinės dulkių ar augalinio aliejaus, kaip kuro naudojimu. Nors šis kuras iškart neišpopuliarėjo, kuro kainų kilimai kartu su naftos atsargų problemomis privedė prie plačiai paplitusio augalinio aliejaus ir biokuro vartojimo. Pirminis kuro šaltinis lieka tai, kas buvo žinoma kaip dyzelinis kuras – naftos šalutinis produktas, gautas iš naftos patobulinimo.

Vikiteka: Rudolf Diesel – vaizdinė ir garsinė medžiaga