Romintos girios kraštovaizdžio parkas lenk Park Krajobrazowy Puszczy Rominckiej kraštovaizdžio parkas įkurtas Romintos g

Romintos girios kraštovaizdžio parkas (lenk. Park Krajobrazowy Puszczy Rominckiej) – kraštovaizdžio parkas įkurtas Romintos girioje 1998 m. sausio 14 d. šiaurės rytų Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, ir valsčiuose. Apie 80% parko ploto sudaro miškai, vietomis virstantys taiga. Per parką teka Blindės, Bludzios ir Raudonasis upelis upės. Šiaurėje parkas ribojasi su Lenkijos ir Rusijos, Karaliaučiaus krašto pasieniu, pietuose ir rytuose ribojasi su XX a. pradžioje vokiečių tiestu geležinkeliu: Geldapė--Žydkiemis-Gusevas. virš Blindės upės yra du 36,5 m aukščio senoviniai tiltai.

Romintos girios kraštovaizdžio parkas




Valstybė	Lenkija
Valsčiai	,
Įkurtas	1998 m. sausio 14 d.
Plotas	146,2 km²
	85 km²
Draustiniai	6
Administracijos adresas	Żytkiejmy, ul. Szkolna 1, 19-504 Dūbininkai
Tinklalapis	http://parkikrajobrazowewarmiimazur.pl/ 2011-03-17 iš Wayback Machine projekto.

Istorija

Nuo VIII a. pr. m. e. iki XIX a. šiose vietovėse gyveno lietuviams artimos baltų tautos – jotvingiai ir prūsai. Nuo XV a. iki 1945 m. šios vietovės priklausė Vokietijai. Romintos giria buvo nuo seno saugoma teritorija, nes čia būdavo valdovų medžioklės plotai. Šiuose miškuose yra medžiojęs ir Vilhelmas II, kuris po sėkmingos medžioklės miške ant akmens paliko įrašą. 1892 m. dailininkas nutapė Vilhelmo II paveikslą šiuose miškuose. 1937 m. čia buvo įkurtas Vokietijos medžioklės draustinis. Parke ir jo apylinkėse yra daug išlikusių kultūros paminklų: bažnyčių, senovinių dvarų, senovinių parkų ir senovinių gyvenviečių. Vienas iš labiausiai turistus traukiančių objektų yra 36 metrų aukščio į Romėnišką akveduką panašus geležinkelio tiltas.

Parko vietovė

Parko reljefas yra labai įvairus, kurį suformavo paskutinis ledynmetis. Labai miškingas parkas yra aukštumose kurios svyruoja nuo 140 m iki 280 m virš jūros lygio. Parke yra daugybė pelkių, upelių ir įdubų. Parko viduryje yra vaizdinga ir geomorfologiškai reikšminga Blindės žemuma, kurioje yra nemažai slėnių ir aukštų šlaitų siekiančių iki 60° kampą. Parkas priklauso Priegliaus upės baseinui, o didžiausia Romintos girios upė yra Blindė. Parko pakraščiuose yra keli dideli ežerai įsikūrę giliuose latakuose, tai: didžiausias ir valstybių sieną kertantis (234 ha) Geldapės ežeras ir parko apsaugos plote esantys Juodasis (173 ha), (71 ha) ir Pablindžių (55 ha) ežerai.

Augalija

Dėl permainingų klimato sąlygų parko augalija yra įvairi, turinti ir retos augalijos. Daugiausiai parko augalijos sudaro taiginės eglės ir kiliminės samanos. Kalvotesnėse parko dalyse ir šlaituose auga mišrieji lapuočiai miškai: liepos, klevai, skroblai ir eglės. Parke yra saugoma įvairiausių augalų, gyvūnų ir paukščių rūšių:

Maludė Conioselinum tataricum
Liūnsarginiai Scheuchzeria palustris
Baltoji saidra Rhynchospora alba
Juodoji varnauogė Empetrum nigrum
Širdinė dviguonė Listera cordata
Goodyera repens
Paprastoji tekšė Rubus chamaemorus
Carex chordorrhiza
Mėlynasis palemonas Polemonium coeruleum
Europinė pipirlapė
Skėtinė širdažolė Centaurium erythraea
Paupinis jonpapartis Matteuccia struthiopteris
Miškinė lelija
Tankiažiedis katilėlis Campanula glomerata

Gyvūnai

Paukščiai

Pilkoji meleta Picus canus
Baltanugaris genys Dendrocopos leucotos
Mažasis erelis rėksnys
Vapsvaėdis Pernis apivorus
Erelis žuvininkas
Pilkoji gervė
Juodasis gandras
Juodasis peslys
Mažasis apuokas
Lututė
Ūsuotoji zylė

Draustiniai

Parke yra 6 gamtos apsaugos draustiniai:

(467,07 ha) saugo miško ir pelkinę augaliją bei retus gyvūnus;
(75,96 ha) saugo įvairias augalų rūšis, o labiausiai tekšes;
(146,72 ha) saugomi aukštose pelkėtose vietovėse gyvenantys gyvūnai;
(108,83 ha) saugo miškų ekosistemas: skroblų miškus, pelkinius miškus ir eglynus;
(34,10 ha) saugo pušynų ir eglynų borealinius požymius;
(3,59 ha) saugomi paupiniai jonpaparčiai.

Literatūra

Parki Krajobrazowe w Polsce, red. G. Rąkowski, Warszawa: Instytut Ochrony Środowiska, 2002. –
Dąbrowski S., Polakowski B., Wołos L., Obszary Chronione i Pomniki Przyrody Województwa Warmińsko-Mazurskiego, Olsztyn: UW, Wydział Ochrony Środowiska i Rolnictwa w Olsztynie, 1999.
Walczak M., Bilińscy A. i W., Parki krajobrazowe i rezerwaty, Chorzów: VIDEOGRAF II, 2005.
Obszary Chronione w Polsce, Warszawa: Instytut Ochrony Środowiska, 2001. –