Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Prūsijos sąjunga (vok. Preußischer Bund, lenk. Związek Pruski) buvo prieš Vokiečių ordiną nukreipta organizacija, kurią 1440 m. vasario 21 d. Kvidzyne įkūrė 53 kilmingieji ir dvasininkai, 19 miestų. Šios organizacijos pagrindas buvo 1397 m. Kulmo žemės kilmingųjų įkurta .


Pomerelijos ir Prūsijos istorija

Pomerelijos kunigaikštystė, Senovės Prūsija
Kryžiaus žygiai į Prūsiją
Vokiečių ordinas
Karališkoji Prūsija, Prūsijos kng.
Brandenburgas-Prūsija
Prūsijos karalystė:
Vakarų Prūsija, Rytų Prūsija
Dancigo koridorius, Rytų Prūsija, Klaipėdos kraštas
Lenkija, TSRS (Kaliningrado sritis)

1454 m. sąjungos vadas kreipėsi į Kazimierą Jogailaitį, kad šis prijungtų Prūsiją prie Lenkijos karalystės kaip savo feodą. Tai pradėjo Trylikos metų karą tarp Vokiečių ordino ir Lenkijos, kurią finansiškai rėmė Prūsijos miestai.

Pagal Pirmąją Torūnės taiką, pasirašytą po vokiečių pralaimėjimo Žalgirio mūšyje, Vokiečių ordinas turėjo sumokėti didelę kontribuciją Lenkijai. Ordino valstybė uždėjo didelius mokesčius tai įvykdyti ir pasiruošti naujam karui su Lenkija. XV a. trečiame dešimtmetyje magistras Paulis Rusdorfas atnešė ordinui stabilumą, bet 1431 m. vokiečiai įsiveržė į Lenkiją, kai Lietuvoje kilo pilietinis karas tarp Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio.

Tris dešimtmečius kaupę nepasitenkinimą, vokiečiai įkūrė Prūsijos sąjungą, kuriai vadovavo Hanzos miestai (Gdanskas, Elbingas, Torunė, Kioningsbergas). Balandžio 3 d. prie sąjungos prisidėjo dar keli miestai, bet ne Butovas. Gdanske nariai pasirašė dokumentą, kuris išliko Torūnės archyve.

Po Paulio Rusdorfo mirties 1441 m., jo įpėdinis Konradas fon Erlichshauzenas vedė derybas dėl kompromiso iki savo mirties 1449 m. Prūsijos sąjunga siekė paramos Šventosios Romos imperijoje. Magistras Liudvigas fon Erlichshauzenas 1450–1467 m. su Prūsijos sąjunga elgėsi agresyviau. Jam prašant imperatorius Frydrichas III paskelbė organizaciją nelegalia.

1454 m. vasarį Prūsijos sąjunga sukilo. Jos vadai Gabriel von Baysen ir Johannes von Baysen, remiami Jan de Jani ir Mikołaj Szarlejski iš Ostojos klano, paprašė pagalbos iš Kazimiero Jogailaičio. Jų prašymas išsaugoti miestų teises ir kilmingųjų privilegijas buvo patenkintas.

Vokiečių ordinas pralaimėjo karą. 1466 m. buvo pasirašyta Antroji Torūnės taika. Ordinas prarado Vakarų Prūsiją. Kaip Karališkoji Prūsija ji tapo Lenkijos provincija su daline autonomija. Stibor de Poniec iš Ostojos klano tapo Malborko valdovu. Ordino Rytų Prūsija tapo Lenkijos vasale. Prūsijos sąjunga, padalinus jos narius, nustojo egzistuoti.

Lenkai ir vokiečiai sutiko kreiptis į Frydrichą III ir popiežių Paulių II, kad jie pripažintų Antrą Torūnės taiką, kuri turėjo galioti net be jų pripažinimo. Tačiau greitai iškilo konfliktas dėl Varmės vyskupystės, sukėlęs .