Prancūzų Vakarų Indijos

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Prancūzijos Vakarų Indijos, dar vadinamos Prancūzijos Antilais (angl. Antilles françaises) – neoficialus Prancūzijos kolonijų grupės Karibų jūros regione pavadinimas. Tai yra viena iš keleto Vakarų Indijomis vadintų kolonijinių valdų.

Karibų istorija
Aravakai, Karibai
Ispanijos Vakarų Indijos
Indijų vicekaralystė > Santo Domingo audiencija
Kitų šalių Vakarų Indijos:
Prancūzijos, Nyderlandų, Danijos, , Kuršo, Britų, Portugalijos, Moskitų Krantas, Britų Hondūras, Prancūzų Gviana, Britų Gajana, Nyderlandų Gajana
Dabartiniai politiniai junginiai:
CARICOM, Kuba, Dominikos Respublika, Gvadelupė, Martinika, BES salos, Aruba, Kiurasao, Sint Martenas, Puerto Rikas, JAV Mergelių salos

Istorija

Oficialiai visos Karibų jūros salos nuo XVI a. pradžios buvo laikomos Ispanijos kolonija, vadinamosiomis Ispanijos Vakarų Indijomis. Tačiau ispanams užkariavus Actekus, Senovės Peru, jų dėmesys persikėlė į žemynines teritorijas, todėl Karibų jūros regionas buvo iš dalies apleistas. Be to, daugybė salų nebuvo kolonizuotos dėl aršaus vietos gyventojų pasipriešinimo. Tai nuo XVII a. pradžios sudarė prielaidas regione įsitvirtinti naujoms kolonijinėms valstybėms, tarp jų ir Prancūzijai.

Prancūzų Antilai (melsva spalva)

1625 m. prancūzai įsitvirtino Tortugos saloje, o vėliau užėmė vakarinį Ispanjolos salos trečdalį, paversdami jį , ir sparčiai plėtė savo valdas Mažosiose Antilų salose. Tam buvo įkurta speciali .

Klestėjimo laikotarpiu Prancūzija valdė šias teritorijas Karibuose, vadindama jas šventųjų vardais:

• , dabartinis Haitis, kolonizuotas 1625 m.;
• Sent Kristofas (dab. Sent Kitsas ir Nevis), 1628–1702 m.;
• Gvadelupė, 1635–1759 ir 1768–1775 m.;
• Martinika, 1635–1762 ir 1768–1783 m.;
• Sent Marteno šiaurinė dalis, nuo 1648 m. (sala pasidalinta su Nyderlandais). Prancūzai valdė 1648–1651, 1665–1672, 1679–1690, ir 1699–1702 m.;
• Sent Bartelemis, 1648–1651 ir 1673–1744 m.;
• Dominika, 1650–1763 ir 1778–1784 m.;
• Grenada, 1649–1762 m.;
• Sent Lusija, 1650–1664, 1667–1723, 1743–1748, 1756–1762, 1763–1781, 1783–1794, 1795–1796 ir 1802–1803 m.;
• , 1650–1651 ir 1665–1733 m.;
• , 1719–1763 ir 1779–1783 m.;
• Grenadinai, 1719–1763 ir 1779–1783 m.;
• Sint Eustatius 1689–1690, 1781–1784 ir 1795–1801 m.;
• Tobagas 1666–1667, 1781–1793 ir 1802–1803 m.

1763 m. Prancūzija prarado didelę dalį savo valdų Mažuosiuose Antiluose (Dominiką, Grenadą, Sent Lusiją, Sent Vincentą, Grenadinus ir kt.), atiduodama jas Britų imperijai. Nors dėl kai kurių prarastųjų salų vėliau vyko nuožmios kovos su britais, Prancūzijos įtaka regione mažėjo, ir XIX a. pradžioje ji tevaldė keturias teritorijas: Sent Domingą, Gvadelupę, Martiniką ir Sent Marteną. 1804 m. nepriklausomybę paskelbė didžiausia prancūzų valda – Sent Domingas (tapo Haičiu). 1878 m. Prancūzija iš Švedijos atgavo Sent Bertelemį.

Dabartis

Prancūzijos Vakarų Indijų nepalietė XX a. dekolonizacija, ir visos teritorijos yra likę kaip Prancūzijos kolonijos. Šiuo metu jas sudaro 4 administraciniai vienetai:

• Gvadelupė – Prancūzijos užjūrio departamentas;
• Martinika – Prancūzijos užjūrio departamentas;
• Sent Martenas – Prancūzijos užjūrio bendrija (nuo 2007 m.);
• Sent Bartelemis – Prancūzijos užjūrio bendrija (nuo 2007 m).

Visose kolonijose Karibų regione išlikę daug kultūrinių ir socialinių panašumų. Čia paplitusi prancūzų kalba, dėl to šios šalys dar vadinamos frankofoninėmis Karibų šalimis.