Pranašas Mahometas

Mahometas مُحَمَّد
Užrašas „Mahometas yra Dievo pasiuntinys“ ant Pranašo mečetės Medinoje vartų
Gimimo vardas	مُحَمَّد (Muḥammad)
Visas vardas	مُحَمَّد ٱبن عَبْد ٱللَّٰه (Muḥammad ibn ʿAbd Allāh)
Gimė	570 m. balandžio 20 d. Meka, Hidžazas, Arabija
Mirė	632 m. birželio 8 d. (62 metai) Medina, Hidžazas, Arabija
Palaidotas (-a)	Žaliasis kupolas, Pranašo mečetė, Medina
Tėvai	Abdula ibn Abdas al-Mutalibas (tėvas) Amina bint Vahb (motina)
Sutuoktinis (-ė)	12 žmonų Chadidža bint Chuvailid Sauda bint Zama Aiša bint Abu Bakr Hafsa bint Umar Zainab bint Chuzaima Um Salama bint abu Umaja Raichana bint Zaid Zainab bint Džachš Džuvairija bint al Harit Um Habiba Safija bint Hujej Maimuna bint al harit Marija al Kibtija
Vaikai	7 vaikai Qasim ibn Muhammad Zainab bint Muhammad Ruqayyah bint Muhammad Umm Kulthum bint Muhammad Fatima bint Muhamed Abdullah ibn Muhammad Ibrahim ibn Muhammad
Šeima	Ahl al-Bayt
Religija	Islamas
Mahometo antspaudas
Žinomas (-a) už	Islamo atradimą
Vikiteka	Mahometas

Mahometas (dar rašoma Muhamadas, Muchamadas, Muhammadas, arab. مُحَمَّد ٱبن عَبْد ٱللَّٰه = Muḥammad ibn ʿAbd Allāh, apie 570 m. balandžio 20 d. Mekoje – 632 m. birželio 8 d. Medinoje) – islamo pradininkas, pranašas, per kurį Alachas perdavė Koraną. Taip pat diplomatas, prekiautojas, filosofas, oratorius, įstatymų leidėjas, reformatorius ir karinis lyderis. Maiklo H. Harto sudarytame įtakingiausių pasaulio istorijos asmenybių sąraše Mahometas užėmė pirmąją vietą.

To paties laikotarpio nepriklausomų šaltinių apie Mahometo gyvenimą ir veiklą yra labai mažai, todėl šiandien svarbiausiais šaltinis apie Mahometo kaip pranašo veiklą yra ankstyvųjų musulmonų žodžiu perduotos ir 8-ajame bei 9-ajame amžiuose surašytos tradicijos (hadisai).

Mahometo gyvenimas

Jaunystė

Mahometas sprendžia nesutarimą dėl vietos Kaaboje. Miniatiūra iš Rašido ad Dino „Metraščių rinkinio“.

Mahometas (pilnas vardas Abū al-Qāsim Muḥammad ibn ʿAbd Allāh ibn ʿAbd al-Muṭṭalib ibn Hāshim) gimė apie 570 m. Mekoje. Jo gimimo diena (Maulidas) tiksliai nežinoma, bet manoma, kad ji buvo trečią mėnesį pagal Musulmonų kalendorių. Jis priklausė Benu Hašim klanui iš Kvurayšų genties. Mahometo šeima buvo viena kilmingiausių Mekoje, bet ne tokia klestinti jam gyvenant. Tradicija teigia, kad Mahometas gimė Dramblio metais. Taip jie pavadinti dėl nepavykusio Mekos sunaikinimo, kurį norėjo atlikti Jemeno karalius , savo armijoje turėjęs dramblių. XX a. istorikai mano, kad tai galėjo būti 568 ar 569 m.

Mahometo tėvas Abdula ibn Abdas al-Mutalibas mirė beveik 6 mėnesiai prieš jam gimstant. Pasak Islamo tradicijos, netrukus po gimimo jis buvo pasiųstas pas beduinus, nes dykumoje geresnės sąlygos kūdikiams, bet kai kurie vakarų istorikai atmeta šio teiginio istoriškumą. Mahometas pirmus dvejus metus praleido su pamote (aukle) ir jos vyru. Mahometo motina mirė, kai jis buvo šešerių metų ir jis tapo našlaičiu. Iki aštuonerių metų Mahometą globojo jo senelis iš tėvo pusės iki jo mirties. Pasak škotų istoriko W. Montgomery Watt globėjai nesirūpino jaunesniais genties nariais VI a. Mekoje. Buvo žiūrima, kad Mahometas nebadautų, o daugiau globėjai nelabai galėjo padaryti, nes genčiai sekėsi prastai.

Būdamas paauglys jis su dėde kelis kartus lankėsi Sirijoje, kad išmoktų verslo. Islamo tradicija teigia, kad Mahometui buvo 9 ar 12 metų, kai keliaudamas su Mekos karavanu jis sutiko krikščionių vienuolį ar atsiskyrėlį . Teigiama, kad šis numatė Mahometo tapimą Dievo pranašu.

Labai mažai žinoma apie Mahometo vėlyvąją paauglystę. Informacija fragmentuota, nemaža dalis jos - legendos. Žinoma, kad jis tapo pirkliu ir dalyvavo prekyboje tarp Indijos vandenyno ir Viduržemio jūros. Dėl sąžiningumo jis buvo vadinamas „al-Amin“ (arabų k.: الامين t. y. patikimu) ar „al-Sadiq“ (teisingu) ir į jį būdavo kreipiamasi kaip į nešališką arbitrą. Jo reputacija paskatino 40 metų našlę Khadiją pasiūlyti 25 metų Mahometui santuoką. Jis sutiko ją vesti, visi šaltiniai rodo, kad santuoka buvo laiminga.

Po kelių metų, pasak Mahometo biografo Ibn Ishako, Mahometas dalyvavo įstatant Juodąjį Akmenį į Kaabos sieną 605 m. Šis akmuo buvo išimtas renovuojant Kaabą. Mekos vadai nesutarė, kuriam iš klanų turėjo tekti garbė įstatyti akmenį. Jie nutarė, kad tai nuspresti turi pirmas pro vartus praėjęs žmogus. Tas vyras buvo 35 metų Mahometas. Tai įvyko 5 metai prieš angelui Gabrieliui apsireiškiant. Mahometas paprašė audeklo ir padėjo Juodąjį akmenį į centrą. Klanų vadai nešė audeklo galus, o Mahometas įstatė akmenį. Taip buvo patenkintas visų garbės troškimas.

Islamo pradžia

Mahometas pasitraukdavo į vienumą į Hiros uolą Džabal al-Nouro kalne dykumoje už kelių kilometrų nuo Mekos, kur kelias savaites per metus meldėsi. 610 m. jam pasirodė viziją. Jis pamatė antgamtinę būtybę (teigiama - angelą Gabrielių), kuri liepė jam deklamuoti duotą tekstą bei pavadino jį Dievo Pasiuntiniu (rasul Allah). Šis tekstas dabar sudaro pirmus penkis posmelius iš Korano 96 sūros (skyriaus). Išsigandęs Mahometas grįžo į namus, kur žmona Kadidža jį įkalbėjo (pagal kitus šaltinius – nusprendė pats) apsilankyti pas jos pusbrolį nestoriečių šventiką Varaką bin Naufalą, pastarasis patvirtino, kad vizija tikrai buvo Dievo siųstas angelas.

Kelerius metus šis įvykis tebuvo artimų žmonių pokalbių tema, o apie 612 m. vizijos neva vėl prasidėjo. Jis girdėjo neaiškius garsus, kurie ilgainiui įgaudavo prasmę. Pagal Koraną, jam buvo prisakyta neskubinti įvykių bei neskubėti atskleisti savo žinių.

Pasak islamo tradicijos, Mahometo žmona Kadidža pirmoji patikėjo, kad jis yra pranašas. Po to sekė jo dešimties metų amžiaus pusbrolis Ali ibn Abi Talibas, šeimos draugas Abu Bakras, Mahometo įsūnis . Praėjus trejiems metams po pirmosios vizijos, Mahometas pradėjo viešai pamokslauti 613 m., teigdamas, kad „Dievas yra vienas“, kad žmogaus tikėjimas (dīn) yra visiškas paklusimas ir atsidavimas (islām) Jam, kad jis pats yra Dievo pranašas, kaip ir Adomas, Nojus, Abraomas, Mozė, Jėzus ir kt. Korane pabrėžiama būtinybė neprieštarauti pranašams ir kaip sunkiai nubausti iki Mahometo buvusiais pranašais netikėję žmonės. Iš pradžių Mahometo idėjos Mekos bendruomenėse buvo pajuokiamos ar ignoruojamos. Jis turėjo nedaug pasekėjų, kurie buvo iš trijų pagrindinių grupių: stambių pirklių jaunesni sūnūs ir broliai, praradę ar neįgiję svarbios padėties savo gentyse asmenys ir siplni bei apsaugos neturintys užsieniečiai.

Pasak Ibn Saad, pasipriešinimas Mahometui prasidėjo kai jis pasmerkė stabų garbinimą ir Mekos protėvių pradėtą politeizmą. Kai jo pasekėjų skaičius išaugo Mahometas tapo grėsme vietinėms gentims ir Mekos valdovams, kurių klestėjimas priklausė nuo Kaabos garbinimo, o Mahometas grasino savo monoteizmu tam padaryti galą. Mekos politeizmo tradicijų atmetimas ypač užkliuvo jo paties genčiai kurayšams, nes jie buvo Kaabos sergėtojai. Galingi pirkliai bandė įtikinti jį nustoti pamokslauti: Mahometui buvo pasiūlyta gera vieta jų tarpe ir gera santuoka. Jis atmetė abu pasiūlymus.

Islamo tradicija išsamiai aprašo Mahometo ir jo pasekėjų patirtas skriaudas. Sumaja bint Kabata, svarbaus Mekos pirklio Amr ibn Hišamo vergė, buvo pirmoji islamo kankinė (arab. k. شهيد‎ šahīd, tiesioginė prasmė „liudytojas“). Jos vergvaldys pasmeigė ją su ietimi, kai ji atsisakė išsižadėti islamo. , juodaodis vergas, vos nemirė nuo Umaja ibn Kalafo kankinimų, kai šis uždėjo akmenį ant jo krūtinės, nes neišsižadėjo islamo.

Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti. Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan. Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.

615 m. kai kurie Mahometo pasekėjai pabėgo į Aksumą ir įkūrė nedidelę koloniją, kurią saugojo krikščionių imperatorius Arma. Ibn Saadas mini dvi tokias migracijas. Pasak jo, dauguma musulmonų grįžo į Meką prieš Hidžą, o antroji emigrantų banga susitiko su Mahometu Medinoje. Ibn Hišamas ir Tabaris kalba tik apie vieną musulmonų migraciją. Abu šaltiniai sutinka, kad Mahometas pasiūlė savo pasekėjams vykti į krikščionišką Aksumą dėl persekiojimų Mekoje. Pasak Tabario pateikto Urvos laiško, musulmonai iš Etiopijos grįžo, kai musulmonų pozicijos sustiprėjo ir į jį atsivertė tokie svarbūs Mekos gyventojai kaip Umaras ir . Al-Vakidi pirmasis pamini kitą priežastį, kurią Ibn Saadas ir Tabaris pakartoja, but apie tai neužsimena Ibn Hišamas ar Ibn Ishakas. Al-Vakidi teigia, kad musulmonai grįžo iš Aksumo dėl „Šėtoniškos eilutės“. Mahometas, tikėdamasis pagaliau susitaikyti su savo gentimi, paskelbė eiles, kurios pripažino trijų Mekos deivių egzistavimą ir nurodė, kad jos yra Dievo dukros. Kitą dieną Mahometas atsižadėjo eilių skatinamas angelo Gabrielio ir tvirtino, kad eiles pašnibždėjo pats Šėtonas. Vietoj atmestų eilių buvo pasiūlyta tų trijų deivių pajuoka. Pasak Al-Vakidi, Mekos valdovų ir Mahometo susitaikymas paskatino musulmonus grįžti iš Aksumo, tačiau prieš jiems grįžtant angelas Gabrielis paskelbė, kad tos eilės nėra Dievo apreiškimo dalis. Garsūs islamo istorikai neigė šį epizodą dėl skirtingų priežasčių Malikas ibn Anas, al-Šafi'i, Ahmad ibn Hanbalas, Al-Nasa'i, Muhamedas al Bucharis, Abu Davood, Al-Navavi ir kiti vadino Al-Vakidį melagiu ir klastotoju. Vėliau ši istorija susilaukė pripažinimo tam tikrose grupėse, bet pasipriešinimas šitam epizodui tęsėsi, kol dabartiniai musulmonai ortodoksai visiškai atmetė jo tikroviškumą.

617 m. Banu Makzumo ir Banu Abd-Šamso klanai iš kuraišo genties pradėjo viešą Banu Hašimo klano, jų prekybos varžovo, boikotą, nes šis saugojo Mahometą. Boikotas truko trejus metus, bet nepasiekė savo tikslų. Tuo metu Mahometas galėjo pamokslauti tik per šventus piligrimystės mėnesius, kai visos nesantaikos tarp arabų būdavo sustabdomos.

619 m. dėl boikoto metu užsitęsusio bado mirė Mahometo žmona Kadidža bei dėdė Abu Talibas, tad tie metai vadinami „Sielvarto metais“. Po Abu Talibo mirties genties vadu tapo aršus Mahometo priešas . Apsauga Mahometui buvo atšaukta ir jam iškilo pavojus. Bet kas galėjo nužudyti Mahometą nebijodamas klano keršto. Mahometas aplankė svarbų Taifo miestą ieškodamas gynėjo. Jo pastangos buvo nesėkmingos ir įstūmė į didesnį fizinį pavojų. Mahometas buvo priverstas grįžti į Meką. Mekos gyventojas Mutimas ibn Adis (ir Banu Navfalo genties apsauga) padėjo Mahometui įžengti į gimtąjį miestą.

Daug žmonių aplankydavo Meką verslo reikalais ar kaip piligrimai į Kaabą. Mahometas tuo pasinaudojo, kad surastų naujus namus sau ir savo pasekėjams. Po kelių nesėkmingų derybų jam nusišypsojo sėkmė sutikti kelis vyrus iš Jatribo (dabar Medina). Jiems buvo žinomos monoteizmo ir pranašo sąvokos, nes Jatribe buvo žydų bendruomenė. Neilgai trukus įvairių genčių nariai atsivertė į islamą. Kitų metų birželį 75 Jatribo musulmonai atvyko į Meką susitikti su Mahometu. Slapta naktį susirinkę jie davė „Antrą al-Akabos priesaiką“. Po priesaikų Akaboje Mahometas įtikinėjo musulmonus persikelti į Mediną. Kaip ir migracijos į Aksumą atveju, kuraišai bandė sustabdyti musulmonus, bet daugeliui jų pavyko išvykti.

Hidžra

Hidžra yra Mahometo ir jo pasekėjų migracija iš Mekos į Mediną 622 m. Ši kelionė žymi musulmonų kalendoriaus pradžią. 622 m. birželį Mahometas sužinojo apie sąmokslą jį nužudyti ir slapta išvyko iš Mekos į Mediną už 450 km. Dvylika svarbių Medinos klanų kreipėsi į Mahometą dėl jo neutralumo prašydami, kad jis būtų svarbiausias arbitras. Medinoje jau šimtą metų vyko kova tarp jos arabų ir žydų bendruomenių. Skerdynės ir keršto siekis už jas, ypač po Buato mūšio, kuriame dalyvavo visi klanai, parodė, kad principas akis už akį nebetinka. Reikėjo žmogaus su autoritetu, kuris išspręstų klanų ginčus. Medinos atstovai prisiekė, kad miestiečiai priims Mahometą į savo tarpą ir fiziškai gins. Mahometas liepė tol jo pasekėjams vykti į Mediną, kol jų beveik neliko Mekoje.

Medinoje Mahometui pavyko suvienyti konfliktuojančias gentis, ir po aštuonerių metų kovos su Mekos bendruomenėmis, jo pasekėjai, kurių dabar buvo apie dešimt tūkstančių, Meką įveikė. 632 m., po savo „atsisveikinimo piligrimystės“ grįžęs į Mediną, Mahometas susirgo ir mirė. Iki šio laiko dauguma Arabijos gyventojų buvo atsivertę į islamą.

Mahometo gyvenimo įvykių seka

Šį puslapį ar jo dalį reikia pagal  – Esamasis laikas, šaltiniai - pats Koranas Jei galite, sutvarkykite.

Šioje chronologijoje surašyti pagrindiniai pranašo Mahometo gyvenimo įvykiai. Visos datos apytikslės.

Data	Įvykis	Aprašymas
570 m.	Mahometo gimimas	Mahometas ibn Abdula gimė „dramblio metais“. Jo tėvas, Abdula ibn Abdul-Mutalibas mirė prieš jam gimstant, o jo motina Amina bint Vahb jį atidavė žindyvei vardu Halima.
575 m.	Grąžintas motinai	Išsigandusi angelo aprireiškimo mažamečiam Mahometui, Halima grąžina jį motinai.
577 m.	Motinos mirtis	Po motinos mirties Mahometą pasiėmė senelis, Abd al-Mutalibas, o po jo mirties – jo dėdė iš tėvo pusės, Abu Talibas.
595 m.	Vedybos su Kadidža	Mahometas vedė savo turtingą du kartus išsiskyrusią tolimą pusseserę Kadidžą, kuri vėliau tampa jo pirmąja pasekėja.
610 m.	Pirmasis „apreiškimas“	Mahometas patiria tai, ką palaiko pirmuoju kitapusinio pasaulio aplankymu, kurį vėliau įvardija kaip angelą Gabrielių ir apreiškimą nuo Alacho.
613 m.	Islamas skelbiamas viešai	Pirmą kartą viešai skelbti islamą Mahometas pradėjo Mekoje. Jo pamokslai buvo sutikti skeptiškai, o jis pats buvo apkaltintas „senolių pasakojimų“ plagijavimu. Vienas iš jo aršiausių kritikų yra jo paties dėdė, Abu Lahabas, kuris Korane yra tiesiogiai prakeikiamas.
615 m.	Trintis su Kurayšu	Mahometo kritika prieš gimtąjį pagonių tikėjimą sukėlė trintį tarp jo sekėjų ir Kurayšių genties. Dėl patiriamų persekiojimų ir kankinimų Mahometas leido musulmonams palikti Arabiją ir keliauti į Abisiniją, o pats tuo tarpu lieka Mekoje ir pamokslauja toliau.
617 m.	Kurayšių gentis paskelbia boikotą	Pamatę, jog Mahometas ir jo pasekėjai stiprėja, Kurayšių vadai paskelbė boikotą visiems musulmonams ir jiems gelbstintiems pagonims. Dėl boikoto Mahometui ir jo pasekėjams tenka badauti. Po trejų metų boikotas nutraukiamas.
619 m.	Kadidžos mirtis	Jo turtingos ir vienintelės žmonos Kadidžos mirtį netrukus sekė jo dėdės ir gynėjo Abu Talibo mirtis. Neilgai trukus jo artimiausias draugas Abu Bakr pasiūlė jam vesti savo dukterį.
620 m.	Burakas ir nakties kelionė	Mahometas tvirtino, kad jis buvo nuneštas į Jeruzalę, o po to – į Rojų ant mitologinio skraidančio žirgo, vardu Burakas, ir susitiko kitus pranašus kaip Jėzų, Mozę, Abraomą.
622 m.	Hidžra	Nebegalėdami tvęrti persekiojimų, Mekos musulmonai emigruoja į Mediną. Mahometas nusprendžia emigruoti vienas iš paskutiniųjų ir vos išvengia mirties nuo pagonių rankų. Ši data pažymi islamo kalendoriaus pradžią.
622 m.	Sutartis su Medinos gyventojais	Į Mediną atvykęs Mahometas surašo "Medinos Konstitucija" vadinamą dokumentą, kuriame išbrėžiamos religinės ir ekonominės laisvės visiems Medinos gyventojams, tiek Musulmonams, tiek pagonims bei žydams. Medinos gyventojai sutinka su dokumentu ir prisižada gyventi taikoje.
624 m.	Nahlos antpuolis	Musulmonams emigruojant į Mediną Mekos pagonys atėmė nemažą dalį jų turto, todėl Mahometas siuntė žvalgybines ir karines misijas siekdamas susigražinti šį turtą jį atimant iš Mekos pagonių karavanų. Vienoje šių misijų musulmonų žvalgai nusižengė Mahometo įsakymui ir apiplėšė vieną karavaną šventųjų mėnesių metu, kuomet kova yra draudžiama. Mahometas atsisakė priimti jų karo grobį ir išpeikė užpuolikus.
624 m.	Badro mūšis	Po karavanų antpuolių Mekos gyventojai nusprendžia užpulti musulmonus. Nors ir du kartus viršijami skaičiumi, musulmonai sumuša Mekos pagonis. Karo kaliniai neišgalintys sumokėti išpirkos buvo paleidžiami veltui, o mokėję rašyti ir skaityti - už mokytojavimą.
624 m.	Žydų Kainukos genties išvarymas	Žydų Kainukos genčiai sulaužius "Medinos Konstituciją" ir pradėjus karą su musulmonais Mahometas konfiskuoja jų turtą ir išveja iš Medinos.
625 m.	Uhudo mūšis	Antras mūšis tarp Mekos gyventojų, vedamų Abu Sufijano ir musulmonų. Keliems musulmonams nusižengus Mahometo įsakymui ir apleidus savo pozicijas Mekos pagonys sugeba įveikti musulmonus, bet nepajėgia jų sutriuškinti. Mahometas yra sužeidžiamas vienos atakos metu.
625 m.	Žydų Nadiro genties apgultis ir išvarymas	Musulmonai apgulė žydų Nadiro gentį šiai pradėjus karą su musulmonais. Po dvejų savaičių jie pasiduoda, ginklai yra konfiskuojami o patys yra išvaromi iš Medinos.
627 m.	Tranšėjos mūšis	Tranšėjos mūšis buvo mėnesį trukusi apgultis. Išgirdęs apie besiartinančias dideles Mekos pajėgas, Mahometo bendražygis, Salmanas iš Persijos, patarė jam aplink šiaurinę Medinos dalį iškasti tranšėjas, kad Mekos pajėgos negalėtų patekti į musulmonų teritoriją. Mekos pajėgos, nepasiruošusios apgulčiai, pasitraukė.
627 m.	Žydų Banu Kuraizos genties egzekucija	Tranšėjos mūšio metu Banu Kuraizos žydų gentis įvykdė išdavystė ir buvo bepradėję sąmokslą prieš Mahometą kartu su Mekos pagonimis. Už išdavystę karo metu Banu Kuraizos vyrams buvo įvykdyta egzekucija, o moterys ir vaikai parduoti vergijai. Išimtis buvo skirta atgailavusiems ir islamą priėmusiems genties nariams.
628 m.	Hudabijos sutartis	Mahometas ir jo pasekėjai bando atlikti piligrimystę į Meką. Mekos gyventojai išveda savo pajėgas už miesto sienų ir neleidžia musulmonams atlikti taikios piligriminės kelionės. Mahometas ir Mekos gyventojai sudaro Hudaibijos sutartį – dešimties metų paliaubas.
628 m.	Haibaro užėmimas	Mahometas ir jo kariuomenė apgula Haibaro oazę, iš kurios žydų gentys planavo sąmokslą prieš Mahometą ir buvo priešiški musulmonams.
628 m.	Apnuodijimas Haibare	Tuoj pat po Haibaro užėmimo Mahometui ir jo vyrams žydų moteris Zainab bint al-Harit patiekia apnuodyto ėriuko mėsą dėl kurios Mahometas suserga, o kiti miršta. Mahometas ją išklausinėjo ir įsakė mirties bausmę už žmogžudystę.
630 m.	Mekos užėmimas	Musulmonai nepraliejant kraujo užima Meką. Mekos pagonims suteikiama apsauga. Kaabos stabai sunaikinami. Dauguma Mekos gyventojų savo noru priima islamą, nenorintiems leidžiama taikiai išvykti. Po Mekos užėmimo dauguma Arabijos genčių savo noru priima islamą.
632 m.	Atsisveikinimo piligrimystė	Užbaigęs piligriminę kelionę Mahometas pasako savo įžymųjį pamokslą, kuriame įsako tinkamai elgtis su moterimis, vengti tautinės diskriminacijos, būti teisingiems.
632 m.	Mahometo mirtis	Paskutines savo dienas Mahometas leidžia kartu su mylimiausia žmona Aiša jos name.

Taip pat skaitykite

• Mahometo atvaizdas

Literatūra

Vikiteka: Mahometas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Jacques Jomier, How to Understand ISLAM, 1993 m.
• Chronology of Events in the Life of Muhammad (P.B.U.H),

Išnašos

1. Muhammad 9 February 2017 iš Wayback Machine projekto. Encyclopedia Britannica Nuoroda tikrinta 15 February 2017
2. W. Montgomery Watt ir M. V. McDonald (1987). The History of al-Tabari: The Foundation of The Community. SUNNY press. p.20.
3. Esposito, John L., red. (2003). The Oxford Dictionary of Islam. p. 198. ISBN . Nuoroda tikrinta 19 June 2012.
4. (2002). Muhammad: Prophet of Islam (anglų). Tauris Parke Paperbacks. p. 38. ISBN . Nuoroda tikrinta 12 May 2019.
5. Marr J.S., Hubbard E., Cathey J.T. (2014): The Year of the Elephant. figshare. doi:10.6084/m9.figshare.1186833 Nuoroda tikrinta 21 October 2014 (GMT)
6. The Oxford Handbook of Late Antiquity; edited by Scott Fitzgerald Johnson; p. 287
7. Muhammad and the Origins of Islam; by Francis E. Peters; p. 88
8. (2004). Medieval Islamic civilization. 1. Routledge. p. 525. ISBN . iš originalo 14 November 2012. Nuoroda tikrinta 3 January 2013.
9. Watt, „Halimah bint Abi Dhuayb 3 February 2014 iš Wayback Machine projekto.“, .
10. Berkshire Encyclopedia of World History (2005), v. 3, p. 1025
11. Khan, Majid Ali (1998). Muhammad the final messenger (1998 leid.). India: Islamic Book Service. p. 332. ISBN .
12. Watt, The Cambridge History of Islam (1977), p. 36
13. (1927). „The Earliest Biographies of the Prophet and Their Authors“. Islamic Culture. 1 (2): 279–284. doi:10.1163/157005807780220576.{{}}: CS1 priežiūra: url-status ()
14. "Muḥammad", Encyclopaedia of Islam, Second Edition. Edited by P. J. Bearman, Th. Bianquis, C. E. Bosworth, E. van Donzel, W. P. Heinrichs et al. Brill Online, 2014
15. The Cambridge Companion to Muhammad (2010), p. 35
16. W.N. Arafat (1976), New Light on the Story of Banu Qurayza and the Jews of Medina, Journal of the Royal Asiatic Society of Great Britain and Ireland, p. 101–107 
17. Rizwi Faizer (31 October 2005), Medieval Islamic Civilization: An Encyclopedia, Routledge, p. 754,  
18. Muhammad in History, Thought, and Culture, ABC-CLIO, 25 April 2014, p. 279,  
19. Sayyid Saeed Akhtar Rizvi (1975), The Quran and Hadith, p. 109,  
20. Buhl, F.; Welch, A.T. (1993). „Muḥammad“. . 7 (2nd leid.). Brill. pp. 360–376. ISBN .
21. Muhammad Mustafa Al-A'zami (2003), The History of The Qur'anic Text: From Revelation to Compilation: A Comparative Study with the Old and New Testaments, pp. 30–31. UK Islamic Academy. ISBN .
22. (2003), The History of The Qur'anic Text: From Revelation to Compilation: A Comparative Study with the Old and New Testaments, p. 29. UK Islamic Academy. ISBN .
23. Watt, The Cambridge History of Islam, p. 39
24. Guillaume, Alfred, The Life of Muhammad: A Translation of Ibn Ishaq’s Sirat Rasul Allah. Oxford University Press, 1955. ; p. 72.
25. „Tokie dalykai mums buvo žadėti mums ir mūsų tėvams iš anksčiau! Tai ne kas kita, kaip senolių padavimai!“ – http://quranx.com/23.83?Context=3
26. „…Abu Lahabo galia pražus, pražus ir jis pats. Jo turtai ir nauda jo neišgelbės. Jis bus panardintas į liepsnojančią ugnį, o jo žmonai, nešiojančiai malkas, bus uždėtas palmės plaušų apynasris.…“ – http://quranx.com/111.1-5?Context=3
27. Francis Edwards Peters, Muhammad and the Origins of Islam, SUNY Press, p.169
28. "…Tada man buvo duotas baltas gyvūnas, kuris buvo mažesnis už mulą ir didesnis už asilą. " (Išgirdęs tai Al-Džarudas paklausė, "Ar tai buvo Burakas, o Abu Hamza? „ Aš, (t. y. Anas) atsakiau teigiamai). Pranašas sakė: „Gyvūno žingsnis (buvo toks platus, kad) siekė tolimiausią jo matomą tašką. Jis nešė mane, o kartu vyko ir Gabrielius, kol mes pasiekėme artimiausią dangų.…“ – http://quranx.com/Hadith/Bukhari/USC-MSA/Volume-5/Book-58/Hadith-227/
29. W. Montgomery Watt ir M. V. McDonald (1987). The History of al-Tabari: The Foundation of The Community. SUNNY press. p.20.
30. „….Badro (mūšio) dieną Pranašas ir jo bendražygiai padarė pagonims 140 vyrų nuostolį, iš kurių septyniasdešimt buvo paimti į nelaisvę, o septyniasdešimt – nužudyti…..“ – http://quranx.com/Hadith/Bukhari/USC-MSA/Volume-4/Book-52/Hadith-276/
31. Tariq Ramadan. (2007). In the Footsteps of the Prophet. Oksfordo Universiteto leidykla. p. 107.
32. “Alaho apaštalas pasiuntė paklausti Zainab – "Kas tave sukurstė padaryti, ką padarei? " Ji atsakė – "Tu padarei mano žmonėms tai, ką padarei. Tu nužudei mano tėvą, mano dėdę ir mano vyrą, todėl aš tariau sau – "Jei tu esi pranašas, tu būsi perspėtas; o kiti sakė – „Jei tu tik karalius, mes tavęs atsikratysime. „.“ – Ibn Sa’d p. 252
33. „…Alaho apaštalas (tebūnie jam taika ir Dievo palaima) tada davė dėl jos [žydės] nurodymus ir ji buvo nužudyta…“ – http://quranx.com/Hadith/AbuDawud/USC-MSA/Book-39/Hadith-4496/ ir http://quranx.com/Hadith/AbuDawud/USC-MSA/Book-39/Hadith-4498/
34. https://www.iium.edu.my/deed/articles/thelastsermon.html#:~:text=I%20am%20gone.%22-,%22O%20People!,you%20will%20never%20go%20astray.%22