Pranas Keinys

Pranas Keinys
Gimė	1870 m. birželio 12 d. Dadotkų k., Gadūnavo vls., Telšių aps.
Mirė	1940 m. kovo 23 d. (69 metai) Nevarėnų k., Gadūnavo vls., Telšių aps.
Palaidotas (-a)	Nevarėnų kapinėse
Sutuoktinis (-ė)	Julija Sovaitė – Keinienė (1900–1965)
Vaikai	1. Jonas Mykolas Keinys (1920-2004) 2. Stanislovas Keinys (1922-1961) 3. Elena Keinytė – Šapkūnienė (1923-1976) 4. Danutė Keinytė – Jakutienė (1924 -) 5. Rūta Julija Keinytė – Pelenienė (1926-2000) 6. Teodoras Keinys (1927-1997) 7. Janina Keinytė – Spirgienė (1928-2014) 8. Vida Teresė Keinytė - Ratkuvienė (1939 -)
Pareigos	Rusijos imperijos Valstybės Dūmos deputatas
Partija	nepartinis
Vikiteka	Pranas Keinys
Parašas

Pranas Keinys, taip pat Pranciškus Keinys (1870 m. birželio 12 d. – 1940 m. kovo 23 d.) – lietuvių valstietis, politikas, III ir IV–ojo šaukimų Rusijos imperijos Valstybės Dūmos deputatas, Kauno gubernijos atstovas, išrinktas Telšių apskrityje. Buvo nepartinis.

P. Keinys buvo valstietis, dirbęs 31 dešimtinę žemės Dadotkų kaime, Gadūnavo valsčiuje. Dirbo geležinkelyje, buvo atsakingas už miško medžiagos krovos darbus. Dvaro valdytojo padėjėjas.

Biografija

P. Keinio tėvai buvo pasiturintys ūkininkai. Šeimoje augo du sūnūs ir penkios dukros. Visi vaikai pramoko rašyti ir skaityti pas kaimo daraktorių. Tėvai, matydami jauniausiojo sūnaus Prano gabumus, leido dvejus metus mokytis Nevarėnų pradinėje mokykloje. Vėliau perkėlė jį į Telšių pradinę mokyklą, kurią baigus iš karto buvo priimtas į Telšių progimnaziją. Dar nebaigęs pirmos klasės Pranas turėjo grįžti į namus, nes atsisakė pagal šeimos norą ateityje tapti kunigu. Telšiuose atsiskaitęs su gimnazija, tiesiai išvyko ieškoti darbo į Ukrainą. Kartu dirbo sunkų fizinį darbą ir tuo pat metu lankė matininkų – agronomų – ūkio valdytojų kursus. Baigęs kursus, grįžo į Lietuvą. Pradėjo dirbti stambiuose ūkiuose ūkvedžiu. Atidirbęs trijuose stambiuose ūkiuose, išvyko ieškoti darbo į Liepoją. Labai greitai ten įsidarbino geležinkelyje apskaitininku, priimant ir išduodant miško medžiagas. Tuo metu Liepojoje gyveno daug lietuvių. Būdamas apsišvietęs žmogus, įsitraukė į politinę veiklą. Daugiausia bendradarbiavo su kairiosios pakraipos idėjininkais.

Politinė karjera

1907 m. spalio 10 d. P. Keinys buvo išrinktas Kauno gubernijoje į Rusijos imperijos III šaukimo Valstybės Dūmą. Buvo Darbo grupės narys. Priklausė komisijoms: prekybos ir pramonės bei rengiamo įstatymo projekto dėl ganyklų ir miškų servitutų panaikinimo vakarų ir baltarusiškose gubernijose. Pasirašė įstatymų projektus: „Dėl bežemių ir mažažemių valstiečių aprūpinimo žeme“, „Dėl savivaldos plėtimo Dono kazokų srityje“, „Dėl mirties bausmės panaikinimo“.

1912 m. spalio 25 d. apskričių įgaliotinių suvažiavime buvo išrinktas į IV šaukimo Valstybės Dūmą. Buvo Darbo grupės narys. Priklausė komisijoms: dėl tikybos, žemės, žemės ūkio klausimų, rengiamų įstatymo projektų dėl servitutų pakeitimo Varšuvos generalinėje gubernijoje ir Chelmo gubernijoje. Pagal Dūmos steigimo 38 straipsnį, buvo nušalintas nuo 15 posėdžių.

Po 1917 m. vasario revoliucijos vykdė Valstybinės Dūmos Laikinojo komiteto (VDLK) pavedimus. VDLK 1917 m. kovo 14 d. posėdyje buvo nutarta pasiųsti P. Keinį į Pagrindinio komiteto dėl atsiskaitymų už valdžios nurodymu rekvizuotą ar sunaikintą turtą tarybą. Nuo 1917 m. kovo 29 d. buvo narys VDLK komisijos, kuri svarstė pašalpų skyrimą nukentėjusiems nuo revoliucijos. Buvo valstybinio pasitarimo Maskvoje dalyvis (nuo 1917 m. kovo 29 d.).

P. Keinys nerėmė nei dešiniųjų, nei kairiųjų radikalų. Ypač nemėgo bolševikų ir nepritarė jų vedamai politikai. Buvo aktyvus ir dažnai pasisakydavo Lietuvos ir jos gyventojus liečiančiais klausimais. Ne vieną kartą pasisakė prieš Lietuvoje vedamą rusinimo politiką, kai lietuvių kalba buvo visai išstumta iš mokyklų bei įstaigų. Reikalavo panaikinti stačiatikių religijos ir rusų tautybės piliečių privilegijas Lietuvoje. Tie klausimai nebuvo išspręsti, tačiau jų iškėlimas Dūmoje buvo didelis laimėjimas.

IV–oji Dūma 1917 m. spalio mėn. buvo paleista. Po Spalio revoliucijos P. Keinys negalėjo iš karto grįžti į Lietuvą, nes tebevyko karas, o Lietuvą buvo užėmę vokiečiai. Tik pasibaigus karui 1918 m., o Rusijoje įsigalėjus bolševikams, susidarė sąlygos lietuviams grįžti į Lietuvą. Daug pabėgėlių iš Lietuvos vokiečių okupacijos metu buvo pasitraukę į Rusiją. P. Keinys buvo vienas iš organizatorių, padėjusių pabėgėliams grįžti į Lietuvą.

Sugrįžimas į Lietuvą

P. Keinys grįžo į Lietuvą gyvas ir sveikas, tačiau be pinigų ir turto, kurį buvo įsigijęs būdamas deputatu dvejose Dūmos kadencijose. Apsistojo Nevarėnų miestelyje savo name, kurį buvo įsigijęs dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Būdamas 50 metų, pasipiršo kaimynystėje gyvenusiai devyniolikmetei Julijai. Ji nesipriešino tėvų valiai, 1919 m. pabaigoje atšventė kuklias vestuves ir apsigyveno vyro namuose. Pranas su žmona Julija turėjo gausią šeimą, augino 8 vaikus, vienas iš jų – energetikas Teodoras Keinys (1927–1997).

Lietuvos nepriklausomos valstybės kūrimosi pradžioje P. Keinys dar dalyvavo politinėje veikloje. Rinkimų į seimą metu atstovavo kairiesiems. Artimus ryšius palaikė su advokatu A. Bulota, M. Šleževičiumi, T. Daukantu ir kitais politiniais veikėjais. Tačiau laikui bėgant tie ryšiai silpnėjo, be to, jis atsisakė dalyvauti valstybės darbe ir politinėje veikloje dėl didelio amžiaus ir sveikatos problemų (nuolat persekiojo širdies ir inkstų negalavimai). Tačiau aktyviai dalyvavo Nevarėnų savivaldybės darbe. Prasidėjus žemės reformai, buvo ne tik jos šalininkas, bet tapo valsčiaus vyriausiu matininku. Tą darbą gerai suprato, nes buvo gavęs atitinkamą išsilavinimą. Turėjo autoritetą, nes padėjo naujakuriams gauti skiriamą žemės plotą, negailėjo patarimų neaiškiais klausimais.

Dirbdamas matininku, iš tėvų paveldėtą 12 ha žemės plotą persikėlė į kitą vietą tame pačiame Dadotkų kaime. Dar prisijungė 3 ha žemės plotą, gautą iš uošvienės Kotrynos Sovienės. Susidarė 15 ha ūkis 1,5 km nuo Mitkaičių bažnytkaimio ir 3 km nuo Nevarėnų. Šeima, kuri beveik kasmet didėjo, gyveno daugiausia miestelyje, o P. Keinys kasdien važinėjo į ūkį. Pats fizinio darbo nedirbo, pastatytame name apgyvendino samdinius. Žiemomis prekiavo miško medžiagomis. Varžytinėse nupirkdavo mišką kirtimui, o samdyti darbininkai nupjaudavo medžius ir išveždavo į lentpjūves.

Nežiūrint kairiųjų pažiūrų, su komunistais nepalaikė ryšių. Buvo laisvamanis, bažnyčioje apsilankydavo tik švenčių ir artimų žmonių laidotuvių metu, be to, bendraudavo su Nevarėnų klebonais. Telšių vyskupas Justinas Staugaitis buvo gerai pažįstamas su buvusiu Dūmos deputatu P. Keiniu, įvairiais reikalais bendravo Peterburge. P. Keiniui mirus, vyskupas davė leidimą jį palaidoti su religinėmis apeigomis katalikų kapinėse.

P. Keinys palaidotas Nevarėnų (Telšių raj.) kapinėse.

Literatūra

• Боиович М. М. Члены Государственной думы (Портреты и биографии). Третий созыв. М.: Тип. Товарищества И. Д. Сытина. 1909. С. 133.
• Четвертая Государственная Дума: Портреты и биографии. СПб., 1913;
• 4-й созыв Государственной думы: Художественный фототипический альбом с портретами и биографиями. СПб., 1913 Табл. 15.
• РГИА [Российский государственный исторический архив]. Фонд 1278. Опись 9. Дело 338, 339.
• Aldona Gaigalaitė. Lietuvos atstovai Rusijos Valstybės Dūmoje 1906-1917 metais: mokslinė monografija. Vilnius, VPU

leidykla, 2006. .

• Danutė Keinytė – Jakutienė. Julijos ir Pranciškaus Keinių šeima: atsiminimai. 2015.

Šaltiniai

1. /КЕЙНИС Франц Осипович/ Pranas Keinys (rusų k.)
2. Teodoras Keinys 2018-03-03 iš Wayback Machine projekto.