Pirmoji antiprancūziška koalicija

Šį puslapį ar jo dalį reikia pagal  – Neaiškus apibrėžimas, turinio dėstymas nenuoseklus (neaišku, kokioms pusėms priklausė minimi generolai, kas ką puolė), daug vietovardžių ir vardų parašyti maišytomis užsienio kalbomis (austrų imperatorius Pranciškus II - prancūziškai François II, vokiškas Sachsen - angliškai Saxe) Jei galite, sutvarkykite.

Pirmoji antiprancūziškoji koalicija – vienas iš napoleonmečio politinių tarpsnių.

Strateginė padėtis Europoje 1796 m.

Raida

1792 m. balandžio 20 d. Prancūzija paskelbė karą Bohemijos ir Vengrijos imperatoriui François II. Pagal 1791 m. liepos mėn. Pilnitz susitarimą bei 1792 m. vasario mėn. Berlin sutartį Austrija ir Prūsija veikė išvien. Po Liudviko XVI egzekucijos į koaliciją prieš Prancūziją įstojo Anglija ir Ispanija. Tuo metu įvyko ir labai svarbus Valmy mūšis.

Tuo metu Vokietijoje generolo Adam Custine vadovaujama kariuomenė puolė Frankfurtą. Dumouriez veržėsi į Austrijos žemes, pietinę Nyderlandų dalį (dabartinė Belgija) ir pasivijo besitraukiančią Habsburgo armiją, įvyko Jemappes mūšis.

1793 m. generolo Adam Custine armija buvo uždaryta Brunswick’o Mainze. Austrijos princas Frederick siekė atsiimti Nyderlandų žemes. Dumouriez puolė Saxe-Coburg ties Neerwinden. 1793 m. vasario 23 d. Sardinijos šiaurėje įvyko .

Diktatoriškas Prancūzijos generolas Jean Houchard su Šiaurės armija, sudaryta iš rekrutų, užpuolė York’o kunigaikščio armiją ties .

Vėliau Jean Houchard puolė Orange princą Menin’e, bet jam buvo paliepta nutraukti žygį. Vėliau jis buvo giljotinuotas. Armijos vadovavimą perėmė generolas Jean-Baptiste Jourdan, kurį rėmė karo ministras Lazare Carnot. Jis pasiuntė Jourdan prieš Saxe-Coburg'o pajėgas, kurios buvo įsiveržusios į Mauberge ir Prancūziją, įvyko .

Vėliau buvo atsiimta Tulonas. Generolas Lazare Hoche atsisakė pasitraukti po Kaiserslautern pralaimėjimo ir gruodžio 22 d. sumušė prūsų armiją Froschwiller ir gruodžio 26 d. austrus, vadovaujamus generolo Dagobert Wurmser prie Geisberg’e.

1794 m. Revoliucija toliau plėtojosi. Buvo pasiektos pergalės , ir Fleurus. Jourdan užėmė Briuselį ir Antverpeną ir galų gale išstūmė austrus iš Nyderlandų. Pietuose prancūzai susidūrę su ispanų armija, prarado Korsiką, Vakarų Indijos žemes, pralaimėjo First of June mūšį. Šiaurinė Nyderlandų dalis, kurioje vyravo protestantai, po pietinių katalikiškų Nyderlandų žemių aneksijos, perėjo į antiprancūziško koalicijos pusę. 1795 m. generolas Jean Pichegru puolė protestantus olandus ir su kavalerija užėmė lavyną. Nyderlandai visiškai priklausomi Prancūzijai. Gegužės 16 d. Prūsija pasirašė Basle taikos sutartį. Vėliau taiką su Prancūzija sudarė ir mažesnės vokiečių žemės bei Ispanija. Liepą britų laivynas išlaipino 3500 Prancūzijos rojalistų ir politinių emigrantų į Prancūziją, įvyko . Įsiveržėliai tikėjosi sustiprinti pasipriešinimą, bet nebuvo pakankamai įvertintas respublikonų ryžtingumas ir Hoche greitai nuslopino sukilėlius. Sukilimas tegyvavo labai trumpai, tik mažesnė pusė sukilėlių pabėgo į Angliją. Didelis Prancūzijos nuostolis buvo generolo Pichegru giljotinavimas, nors jis spalio 29 d. ir sumušė austrus prie Mainz.

1796 m. Prancūzija ir Austrija kovojo tarpusavyje Vokietijoje ir Italijoje. Generolai Jean Moreau ir Jourdan užgrobė Archduke Charles prie Reino. Jourdan bandė prasimušti pro Reiną į Bavariją, bet buvo sumuštas Charles’o prie Wetzlar ir atsitraukė. Charles atakavo Moreau, jį prisivijo prie Malsh, kur nė viena pusė neįgijo pranašumo. Tada Charles vėl puolė Jourdan, kurį sumušė prie , ir , Tuo tarpu Moreau atlaikė austrų puolimą prie Freidberg, tačiau Moreau buvo paliktas vienas, ir, negalėdamas apsiginti, pasidavė. Abi šalys pasirašė paliaubas.

Italija – Napoleono šlovės lopšys

1796 m. Italijoje iškilo Napoleonas Bonapartas, kurio pirmosios kliūtys buvo austrų armija (Generolas Jean Beaulieu) ir Pjemonto armija (Generolas Michael Colli). Napoleonas šias dvi armijas atskyrė , sumušė Beaulieu , o Colli’į – . Kiti mūšiai: .

Colli nutraukė karo veiksmus ir po dviejų savaičių Pjemontas išstojo iš karo. Tada Napoleonas sumušė austrus prie ir užėmė Lombardiją. Napoleonas spaudė Beaulieu ir sekė jį iki Tyrol. Kai generolas Dagobert Wurmser įsiveržė į Italiją, ketindamas nutraukti Mantua apgultį, Wurmser pasiuntė dalį savo armijos nutraukti Napoleono aprūpinimo linijas. Napoleonas naudodamas įsiveržimo į centrą taktiką neleido susijungti priešo armijoms, užpuolė Quasdanovich prie . Tada sumušė Wurmser prie , iš kur Wurmser pabėgo atgal į Tirolį.

Atsigavęs Wurmser vėl norėjo padėti Mantua miestui, bet vėl išskaidė savo pajėgas. Generolas Paul Davidovich pasiliko ginti Tyrol, kai Wurmser keliavo į Mantua. Napoleonas sumušė Davidovich . Vėliau pasivijo Wurmser ir sumušė jį mūšyje, tačiau dalis austrų armijos pabėgo į Mantua.

Mantua mieste buvo 28000 austrų armija, bet ji nesugebėjo atlaikyti generolo Andrė Masena apsiausties. Trečiajame austrų bandyme sustabdyti Napoleono armiją dalyvavo generolas Josef Alvintzy. Vėl austrai išskaidė savo armiją. Kai prancūzų apsauginės pajėgos sulaikė Davidovich, Bonaparte susigrūmė su Alvintzy , kurį laimėjo austrai, tačiau vėliau Napoleonas sutriuškino Alvintzy.

1797 m. Austrija dar sykį mėgino apginti Mantują. Alvintzy vėl padalino savo armiją ir nepilna armija puolė Napoleoną prie , kur Alvintzy buvo užspaudęs prancūzus iki tol, kol neatvyko prancūzų pastiprinimas.

Po šios pergalės Napoleonas pasuko Mantujos link, kur miestą apsupęs laikė generolas Jean Serurier, kuris buvo pakliuvęs tarp Mantujos įgulos bei austrų pastiprinimo su generolu Johann Provera priešakyje. Pastiprinimas leido Serurier apgulti miestą su Wurmser įgula, kai Napoleonas apsupo Provera armiją ir privertė ją pasiduoti. Wurmser, likęs be pastiprinimo, neišlaikė miesto, kuriame, daugiausia dėl ligų, mirė 18000 miestiečių ir kareivių. Užėmęs Mantują Napoleonas, nepaisydamas besipriešinančio Pjemonto erchercogo Karolio, per Alpes pasuko į Vieną. Austrijos imperatorius Pranciškus I nedelsdamas paprašė taikos. Napoleonas nusiuntė Leoben taikos sąlygas: Nyderlandų žemių atidavimą ir Cisalpinės respublikos Šiaurės Italijoje pripažinimą.

1798 m. buvo gana ramūs. Prancūzija užėmė Šveicariją, sukurdama Helvetijos respubliką, ir Romą, sukurdama Romos respubliką, tačiau nesėkmingai bandė įsiveržti į Airiją. Generolas Jean Humbert buvo nusiųstas padėti airių sukilimui. Tačiau buvo sumuštas prancūzų La Vendee ir Quiberon mūšiuose. Vinegar Hill mūšyje buvo sumuštos sukilėlių pajėgos. Netrukus lordas Cornwallis apsupo Humbert armiją ir jis buvo priverstas pasiduoti.

Nuorodos

Žemėlapiai (Šiaurės Italija 1796 balandžio 10 d.-gegužės 1 d.):

• Žemėlapis 1
• Žemėlapis 2