Petras Paulaitis

Petras Paulaitis
Gimė	1904 m. birželio 29 d. , Rusijos imperija
Mirė	1986 m. vasario 19 d. (81 metai) Kretinga, Lietuvos TSR
Tėvas	Kazimieras Paulaitis
Veikla	Pedagogas, filosofas, teologas, partizanas, rezistentas, politinis kalinys.

Petras Paulaitis (1904 m. birželio 29 d. , Rusijos imperija – 1986 m. vasario 19 d. Kretingoje, Lietuvos TSR) – Lietuvos pedagogas, filosofas, teologas, partizanas, rezistentas, politinis kalinys, vienas iš ilgiausiai TSRS lageriuose iškalėjusių lietuvių. Iškalėjo lageriuose: Vorkutoje, Irkutske, Mordvijoje, kur dirbo katorgiškomis sąlygomis. Jis buvo kalintas net ypatingos paskirties kalėjime „Akmens maišas“.

Biografija

Gimė 1904 m. birželio 29 d. Kalnėnuose. 1922 m. išvyko į Italiją, kur baigęs gimnaziją, 2 metus studijavo filosofiją ir pedagogiką. 1928 m. paliko Italiją ir 4 metus dirbo pedagoginį darbą Portugalijoje – Lisabonoje. 1936 m. P. Paulaitis grįžo į Italiją ir Turino miesto Tarptautiniame teologijos institute studijavo teologiją. Baigęs teologines studijas, jis dar dvejus metus studijavo politinę ekonomiką, specializavosi lotynų kalboje. Nuo 1935 m. iki 1939 m. mokytojavo Austrijoje, Vienoje, dirbo Lietuvos ambasadoje. 1938 m. Romoje P. Paulaitis įgijo teologijos ir politinės ekonomikos specialybių diplomus ir grįžo į Lietuvą bei pradėjo dirbti mokytoju Jurbarko „Saulės“ gimnazijoje. 1940 m. birželio 17 d., Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, P. Paulaitis buvo suimtas, bet tą kartą pavyko išsisukti – pasitenkino pašalinimu iš mokytojo pareigų. P. Paulaičiui grėsė pavojus iš naujo būti suimtam, todėl jis pasitraukia į Vokietiją, iš kur sekančių metų birželio mėnesį sugrįžo į Lietuvą.

Grįžęs dirbti į Jurbarko gimnaziją įsteigė aukštesniųjų klasių mokinių klubą, kurio nariai platino gyventojams savo mokytojo spausdintus atsišaukimus, raginančių nestoti į Reicho darbo tarnybą, netalkininkauti vokiečiams jų rengiamose akcijose prieš žydus. Darbas su Jurbarko jaunimu buvo tik rimtos pogrindinės organizacijos pradžia. Jau tuomet savo parengtus dauginti tekstus P. Paulaitis pasirašinėjo Aido slapyvardžiu. 1942 m. vasario 16 d. P. Paulaitis įsteigė Lietuvos laisvės gynėjų sąjungą (LLGS), leido laikraštį „Lietuviški atgarsiai“, kuriame ragino jaunimą nedalyvauti žydų represijose, nevažiuoti į darbo tarnybą Vokietijoje. Išsiplėtusi ir suaktyvėjusi LLGS veikla atkreipė gestapo dėmesį.

1943 m. spalį P. Paulaitis buvo suimtas, tačiau vežamas į kalėjimą pabėgo. Sugrįžęs į tėviškę ėmė slapstytis. Netrukus Jurbarko apylinkėse jis pradėjo organizuoti Vietinę rinktinę, sudarytą vien iš lietuvių ir turinčią ginti Lietuvos valstybę. Frontui slenkant į vakarus pradėta rengtis kovai su bolševikais – buvo kaupiami ginklai, šaudmenys, spausdinimo priemonės.

1944 m. sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, įsitraukė į rezistencinį judėjimą, vadovavo Jurbarko partizanų grupei. Tais pačiais metais P. Paulaitis sustabdė LLGS veiklą, nes dauguma aktyvių jos narių jau buvo partizanai, o vietoj „Lietuviškų atgarsių“ ėmė leisti „Laisvės varpą“, vėliau tapusį ir Kęstučio apygardos laikraščiu. 1946 m. rudenį drauge su kitais partizanų vadais P. Paulaitis dalyvavo kuriant Jungtinę Kęstučio apygardą, o ją įkūrus tapo Trijų lelijų rinktinės vadu, apygardos štabo Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininku ir „Laisvės varpo“ redaktoriumi. Daug laiko jis praleisdavo štabo bunkeryje, įrengtame Batakių miške, tačiau spaudos ir leidybos reikalai vertė judėti – reikėjo surasti patikimų žmonių ir vietų darbui. P. Paulaičio ryšininkas Jonas Gaidauskas-Breivė Mažintų kaime surado patikimą ūkininką Antaną Andriulį ir jo sodyboje įrengė slėptuvę. Dar viena slėptuvė buvo įkurta Juozo Žičkaus sodyboje Poškakaimyje. Slėptuvėse ir buvo rengiamas „Laisvės varpas“. Už jį enkavėdistai žadėjo 10000 rublių premiją.

Suimtas 1947 m. balandžio 12 d. J. Žičkaus namuose, nors ir turėjo netikrus dokumentus Igno Pauliaus pavarde. Kalintas Tauragėje. Tardomas prisipažino, kas esąs, tačiau kovos draugų neišdavė. 1947 metais buvo nuvestas į saugumo garažus, kur gulėjo kūnai jo mokinių, kuriuos nukankino čekistai. Mokytojas buvo atvestas tam, kad atpažintų jų kūnus, bet čekistams jis buvo priverstas pasakyti, kad nė vieno nepažįsta. Čekistai po 7 mėnesių kankinimų ir tardymų, matydami, kad jo nepalauš morališkai ir fiziškai, nuteisė jį 25-eriems metams Sibiro gulago. Taip prasidėjo jo kančios prie geležinkelio tiesimo. Po dešimties metų tremties P. Paulaitis buvo amnestuotas ir 1957 metais sugrįžo į Lietuvą, tačiau jam džiaugtis laisve teko tik kelis mėnesius.

Grįžęs į Lietuvą iškart Kaune ėmė burti pogrindinę organizaciją, tačiau tų metų rudenį ji buvo atskleista. Už tautiškumo ugdymą tarp studentų P. Paulaitis vėl buvo suimtas, teisiamas. Vėl dešimt metų tremties į Sibirą, pridedant tuos „neiškalėtus“ 15 metų, kai buvo nubaustas pirmą kartą. O po antro suėmimo jis išvydo Lietuvą tik 1982 metų rudenį. Baigiantis paskutinės bausmės laikui, LSSR KGB susirūpino P. Paulaičio grįžimu. Dar būnant lageryje, įvairaus rango čekistai kvietėsi jį pokalbiams, kuriuose buvo užsiminta, kad gali neleisti grįžti į Lietuvą. P. Paulaitis, atsisakydamas nuo panašių pokalbių, pareiškė: „Grįšiu arba į Lietuvą, arba į bet kurią nekomunistinę pasaulio šalį, kurioje anksčiau esu gyvenęs„. Po kurio laiko čekistai pareikalavo, kad P. Paulaitis rašytų LSSR vyriausybei prašymą leisti jam apsigyventi Lietuvoje. P. Paulaitis atmetė ir šį reikalavimą – „manau, kad, atidavęs 35 metus savo gyvenimo, nusipelniau teisę be jokių išlygų grįžti į savo gimtąją žemę“.

1982 m. spalio 18 d. P. Paulaitis vogčiomis, neleidžiant nė atsisveikinti su bendro likimo draugais, buvo išvežtas iš Mordovijos lagerio. Nugabenę į aerouostą, kiek tai įmanoma, saugant nuo žmonių akių, čekistai P. Paulaitį įsodino į lėktuvą, uždėjo antrankius, ir, kad niekas nepastebėtų to tarybinio „laisvės“ simbolio, juos pridengė laikraščiu. Atskridus į Vilnių, rūpestingai trijų specialių palydovų lydimas Petras Paulaitis buvo parvežtas į Vilniaus KGB. Paskutiniuose pokalbiuose čekistai prašė, veik maldavo Petrą Paulaitį, nors dalinai prisipažinti kaltu. „Esu kaltas tik tiek, kad esu mažos tautos sūnus, tautos, kuri nepajėgė apsiginti nuo okupacinės rusų kariuomenės", – kalbėjo P. Paulaitis. Priešpaskutinę kalinimo dieną čekistai nusivežė P. Paulaitį į Vilniaus universalinę parduotuvę ir už jo lagerio sąskaitoje esančius pinigus nupirko rūbus, o uniformą atėmė.

Čekistai buvusį kalinį su dideliu stažu nedviprasmiškai perspėjo, kad nebandytų rašyti prisiminimų, nes gali greitai dingti be žinios. Vėliau buvęs politinis kalinys čekistų buvo perrengtas ir palydėtas į autobusų stotį. Iš pradžių jis apsilankė Šakių rajone, kur po ilgo išsiskyrimo susitiko su giminaičiais, vėliau apsigyveno Kretingoje. Kretingoje P.Paulaitis gyveno kukliai. Kiekvieną sekmadienį bažnyčioje dalyvaudavo šv. Mišiose. Kai jo gyvenimas jau artėjo prie pabaigos, čekistai ir toliau neleido jam ramiai gyventi. Jis buvo nuolat kontroliuojamas, šmeižiamas, jam buvo uždrausta nuo 19 val. iki 7 val. ryto išeiti iš namų, be milicijos žinios išvažiuoti iš Kretingos rajono. P. Paulaičio sveikatai, matyt, atsiliepė čekistų kankinimai ir 1986 m. vasario 19 d., nepraėjus nė ketveriems metams nuo jo grįžimo iš lagerio jis mirė, palaidotas Kretingos miesto naujosiose kapinėse.

Tačiau čekistai ir mirusio P. Paulaičio nesirengė palikti ramybėje. Tiems kunigams, vietos žmonėms, kurie žadėjo gausiai dalyvauti Lietuvos laisvės šauklio laidotuvėse buvo grasinama. Jo laidotuvių dieną aplinkinių mokyklų mokiniai nebuvo išleidžiami iš mokyklų. Tačiau didelė minia žmonių skendintį gėlėse karstą su P. Paulaičio palaikais iškilmingai atlydėjo į Kretingos bažnyčią. Į jo laidotuves susirinko ne tik kretingiškiai, bet ir gausus būrys žmonių, jo bendražygių iš visos Lietuvos. P. Paulaičio laidotuvių ceremonija buvo patikėta kunigui Liudvikui Šarkauskui. Po P. Paulaičio laidotuvių kai kurie Katalikų Bažnyčios dvasininkai buvo iškviesti pasiaiškinti, o Telšių vyskupas Antanas Vaičius čekistams net turėjo rašyti pasižadėjimą, kad tokie „nusikaltimai“ nebūtų kartojami.

1997 m. gruodžio 22 d. Petrui Paulaičiui pripažintas kario savanorio statusas. 1998 m. gegužės 13 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos įsakymu jam suteiktas kapitono laipsnis, Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. vasario 1 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius) (po mirties).

Nuorodos

• Paminklai Jurbarko rajono savivaldybėje;
• Nepelnytai užmirštas lagerio „prezidentas“;
• Petro Paulaičio-Aido biografija;
• Vienas garsiausių Lietuvos partizanų – jo pusbrolio prisiminimuose 2014-01-16 iš Wayback Machine projekto..

Šaltiniai

1. Nepelnytai užmirštas lagerio „prezidentas“
2. Petras Paulaitis laisvėje
3. Žmogus iš legendos: Petro Paulaičio 100-ioms gimimo metinėms
4. Petro Paulaičio-Aido biografija