Paširvinčio dvaras

54°38′07″š. pl. 22°55′03″r. ilg. / 54.6352°š. pl. 22.9175°r. ilg. / 54.6352; 22.9175

Vieta	Alvitas, Alvito g. 12
Bajorų giminės

Alvito dvaras – buvęs dvaras Alvite (Vilkaviškio rajonas), šalia kelio  A7  Marijampolė–Kybartai–Kaliningradas , į pietvakarius nuo Alvito bažnyčios. Išlikusi spirito varykla – paveldo objektas (unikalus Nr. 1758).

Istorija

1561 m. minimas kaip Paširvinčio dvaras, kurį valdė karalienė Bona Sforca. Dvarui priklausė ir gyvenvietė. Vėliau kitą dvarą XVIII a. 2-ojoje pusėje šalia Alvito kaimo įkūrė Alytaus ekonomijos valdytojas Antanas Tyzenhauzas. Dvarą XIX a. 1-ojoje pusėje įsigijo grafai – iš jų vienu pirmuoju minimas Vincentas Gauronskis, o po jo – sūnus Viktoras Gauronskis. XIX a. dvarininkams pastatyta Gauronskių koplyčia-mauzoliejus. 1834 m. dokumente minimas namo rūmas – medinis, apkaltas senomis prastomis lentomis, su dviem mūriniais kaminais, aukštai kyšančiais virš stogo. Dalį dvaro 1837 m. valdė ir Mateušas Bučkovskis.

Alvito dvaro pastatai stovėjo prie pat Alvito ežero. 1914 m. karo metu gyvenamieji ir ūkiniai pastatai sudegė. Nuo gaisro nenukentėjo ryčiausiai stovėjęs raudonų plytų pastatas „Raudonė”, kuriame gyveno samdiniai. 1915 m. vokiečiai išardė spirito varyklos įrangą ir į Vokietiją išsigabeno vamzdelius ir kitokias iš vario pagamintas detales.

Po I pasaulinio karo dvaras buvo atstatytas. Prie dvaro veikė kumetynai, , malūnas, fabrikėlis. Apie 1920 m. prieš išvažiuodama į Lenkiją grafienė Gauronskienė pardavė Alvito dvarą Tadui Voičinskiui, nors į dvarą pretendavo (ar jo dalį valdė) ir Stanislovas Zielinskis. Iki Žemės reformos dvaras ir daug aplinkinių ūkių (Vanaginės palivarkas, Čižiūnų, Versnupių, Rumokų, Vasiliškių ir gal net Šuklių dvarai) buvo Tado Skarbeko-Voičinskio nuosavybė.

1937 m. dvarą nupirko Donatas Malinauskas – jis įgijo 80 ha žemės ūkio nenusavinamą normą su visais esančiais minimame žemės plote trobesiais, neišskiriant ir spirito varyklos trobesių, Alvito ežerą ir durpyną „Kairabalę”. 1940 m. dvaras nacionalizuotas, o II pasaulinio karo metais vokiečiai užėmė pusę dvaro rūmų pastato, karvidėje įrengė rusų belaisvių stovyklą.

Pokariu Alvito dvaro pastatuose įsteigta mašinų traktorių stotis (MTS), kolūkio dirbtuvės. Dvaro rūmai karo metais buvo apgriauti, tačiau vėliau pertvarkyti į butus, kurie dabar priklauso jų gyventojams. Yra išlikęs tik pirmas dvaro aukštas ir vidurinioji antrojo aukšto dalis. Spirito varykla buvo sumažinta (nugriautos kai kurios pastato komplekso dalys) ir rekonstruota į užeigą, kuri jau nepriklausomybės metais ne kartą keitė savo šeimininkus. Iš užrašo ant kamino (jis tarpukariu buvo penkiskart aukštesnis) spėjama, kad spirito varykla pastatyta 1909 m. Dvarvietėje yra masinė kapavietė, kurioje vietinių gyventojų teigimu, palaidoti rusų ir lenkų karo belaisviai, mirę 1941–1945 m.

1994 m. pa­sta­tą iš jį val­džiu­sio koo­pe­ra­ty­vo įsi­gi­jo Vo­kie­ti­jos pi­lie­tis Giun­te­ris Bo­šu­cas, pagarsėjęs Vokietijoje kaip neonacis. Nesusitaręs su vietiniu verslininku daryti verslą bendrai jis turtą išpardavė ir išvyko iš Lietuvos.1996 m. spirito varykla įtraukta į Kultūros vertybių registrą.

Šaltiniai

1. Alvito dvaras. Pamatyklietuvoje.lt (tikrinta 2024-06-22).
2. Alvito dvaras. Etnografijavilkaviskis.lt (tikrinta 2024-06-22).
3. Alvito dvaras. Vilkaviskioinfo.lt (tikrinta 2024-06-22).