Pasaulinės sistemos teorija

Pasaulinės sistemos teorija – teorija apie socialinę visuomenių sistemą.

Pasaulinės sistemos teorija tiria visuomenių sistemų, o ne atskirų sociumų, socialinę evoliuciją, skirtingai negu kiti sociologinių tyrimų būdai, kai tiriamos atskiros visuomenės, o ne jų sistema. Ši teorija tiria ne tik atskiras visuomenines sistemas, bet ir jų įtaką viena kitai, net visų sistemų sąveiką. Toks būdas buvo pasiūlytas 1970 m. Andrė Franko, Imanuelio Valerstaino, Samiro Amino ir Arigio Džovanio. Svarbiausias pasaulinės sistemos tyrėjas, padėjęs jos pamatus, buvo Fernandas Broderis. Todėl neatsitiktinai pagrindinis pasaulinės sistemos analizės centras Brimingtone, prie Niujorko universiteto, yra pavadintas Fernando Broderio vardu.

Pasaulinė sistema pagal Imanuelį Valerstainą

Labiausiai paplitusi teorija apie pasaulinę sistemą pasiūlyta I. Valerstaino. Pagal ji pasaulinė sistema gimė „ilgame XVI amžiuje“ (apie 1450 m. – 1650 m.) ir palaipsniui apėmė visą pasaulį. Iki to laiko pasaulyje egzistavo daug pasaulinių sistemų. Tas sistemas Valerstainas skirsto į tris grupes: mini, ekonominės ir imperinės sistemos.
Mini sistemos buvo charakteringos pirmykštėms visuomenėms. Sudėtingoms charakteringos ekonominės ir imperinės sistemos. Ekonominėse sistemose visuomenė jungiasi tampriais ekonominiais ryšiais, jos iškyla kaip atskiri evoliuciniai, bet ne politiniai vienetai. Pagal Valerstainą, visi ikikapitalistiniai pasauliai anksčiau ar vėliau virsta imperijomis per politines sąjungas, vadovaujamas vienos valstybės. Vienintelė išimtis, tai viduramžių Europos ekonominė sistema, kuri virto imperine sistema, o dabartiniu laikotarpiu – kapitalistine pasauline sistema.

Pasaulinė sistema pagal Andrė Gunderį Franką

A. G. Franko pasiūlyta pasaulio sistema akivaizdžiai skiriasi nuo Valerstaino sistemos. Frankas atkreipia dėmesį į tai, kad tuo pačiu metu negali egzistuoti daugybė pasaulinių sistemų, todėl pats terminas "pasaulinė sistema" negali būti teisingas. Pagal Franką, galima kalbėti tik apie vieną pasaulinę sistemą, kuri atsirado ne anksčiau kaip prieš 5000 metų, o paskui per daugybe ekspansijos ir kolonizacijos ciklų apėmė visą pasaulį. Pasaulinės sistemos centras ne kartą keitėsi. Galiausiai jos centru tapo Europa, o paskui Šiaurės Amerika. Ilgą laiką pasaulio centras buvo Kinijoje. Dabar Kinijos kilimą jis interpretuoja kaip pasaulinės sistemos centro sugrįžimą į savąją vietą po trumpo Europos-Šiaurės Amerikos dominavimo.

Bibliografija

• I. Valerstainas Pasaulinės sistemos analizė // Pasaulio laikas. Teorinės sistemos, makro sociologijos, geopolitikos, pasaulinių sistemų ir civilizacijų analizės dabartinių tyrimų almanachas. / Redaktorius H. S. Rozova. Novosibirskas, 1998. – 1–as leidimas. – P. 105–123.
• A. V. Korotajevas, A. S. Malkovas, D. A. Chalturina Istorijos įstatymai. Pasaulinės sistemos vystymosi modeliavimas. Demografija, ekonomika, kultūra. 2-as leidimas. М.: УРСС, 2007.
• A. V. Korotajevas, H. L. Komarova, D. A. Chalturina Istorijos taisyklės. Amžių ciklai ir tūkstantmečiai trendai. Demografija, ekonomika, karai. 2-as leidimas. М.: УРСС, 2007.
• The World System: Five Hundred Years or Five Thousand? / Ed. by A. G. Frank and B. Gills. L.: Routledge, 1994.

Nuorodos

• Institute for Research on World-Systems
• Journal of World-Systems Research 2005-10-29 iš Wayback Machine projekto.
• World-Systems Archive