Paryžiaus Sen Žermen de Prė abatija

48°51′14″ š. pl. 2°20′04″ r. ilg. / 48.85389°š. pl. 2.33444°r. ilg. / 48.85389; 2.33444

Bažnyčios išorinis vaizdas

Paryžiaus Sen Žermen de Prė abatija (pranc. Abbaye de Saint-Germain-des-Prés de Paris) – benediktinų vienuolynas (abatija) su vardu pavadinta Romos katalikų bažnyčia Prancūzijos sostinės Saint-Germain-des-Prés rajone. Nuo VI a. žinoma krikščionių šventovė, garsių asmenybių amžino poilsio vieta.

Istorija

Panašu, kad romėnų laikais šventovės vietoje stovėjo deivei Izidei skirta šventykla. Ši kultinė vieta buvo kiek iškilusi virš apylinkių (vėliau kalva buvo nulyginta) ir apsaugota nuo Senos upės potvynių. Šalia ėjo kelias į šalies vakarus, dabar šioje vietoje nutiestas Paryžiaus Saint-Germain bulvaras.

542 m. frankų karalius iš Merovingų giminės nusprendė pamokyti savo svainį vestgotų valdovą , kuris, būdamas arijonu, skriaudė savo žmoną krikščionę Klotildą. Matyt, baudžiamajam žygiui paskatino ir kraujo ryšiai – Klotilda buvo Childeberto I sesuo. Kaip karo grobį Childebertas I iš Saragosos parsivežė ir auksinį kryžių iš Toledo. Vyskupo Šv. Germano iš Paryžiaus patarimu, šventenybėms saugoti pradėta statyti ir 558 m. pašventinta bažnyčia Saint-Vincent-Sainte-Croix. Šalia kūrėsi vienuolynas, kuriame buvo palaidotas vyskupas Šv. Germanas iš Paryžiaus. Jo vardas, prancūziškai tariamas kaip Žermen, ir buvo suteiktas vienuolynui 576 metais. Vienuolynas stovėjo užmiestyje, todėl pavadinime atsirado žodis des Prés (liet. Pievose).

Pavadinimas išpopuliarėjo, VII a. jau ir vienuolyno bažnyčia buvo vadinama Sen Žermen de Prė. 756 m., dalyvaujant Pipinui Trumpajam ir jo sūnui, vėliau žinomam Karolio Didžiojo vardu, Šv. Germano iš Paryžiaus palaikai buvo iškilmingai perlaidoti po bažnyčios altoriumi. Normanų puldinėjimų laikotarpiu palaikus teko ekshumuoti ir slapstyti nuo galimo suniokojimo. Tais neramiais laikais bažnyčia buvo apiplėšta ir kelis kartus išdeginta.

Apie 1000 m. abatas Moradas bažnyčią ir bokštą rekonstravo, 1024 m. vienuolyne vykdytos Kliuni reformos. XII a. šventovė buvo perstatyta pagal tuometinės gotikos reikalavimus. 1227–1273 m. vyko tolimesnė vidinė pertvarka, spėjama prižiūrint Pier’ui de Montreuil ir kitiems architektams. XIII a. tarp vienuolyno ir Paryžiaus universiteto tęsėsi ginčai dėl gretimo žemės sklypo. 1368 m. Prancūzijos karaliaus Karolio V Išmintingojo įsakymu buvo sustiprintas vienuolyno saugumas: aplink pastatus iškastas gilus griovys, vanduo į jį patekdavo 27 m pločio kanalu iš Senos (dabar tai Rue Bonaparte gatvė). Kai 1561 m. karalystėje kilo maras, Karolis IX Maksimilijonas su motina Kotryna Mediči abatijoje gyveno izoliuotą gyvenimą.

Abatija 1687 m. (graviūra)

Pradedant 1631 m., Sen Žermen de Prė abatija vaidino itin svarbų vaidmenį karalystėje, buvo kongregacijos, valdžiusios visus šalies pranciškonų vienuolynus, dvasinis centras. Tuo metu vietinė biblioteka praturtėjo viduramžių knygomis ir rankraščiais.

XVIII a. pastatai atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje ir architektas Jacques Hardouin-Mansart de Sagonne juos kapitaliai suremontavo. 1771 m. mirė abatas Klemonto grafas ir Liudvikas XV įsakė perimti abatiją karaliaus pavalduman, tokia priklausomybė tęsėsi iki pat Didžiosios prancūzų revoliucijos. Tuo laikotarpiu vienuolynas buvo uždarytas, negrįžtamai sunaikintas relikvijorius su Šv. Germano iš Paryžiaus relikvija, o 1792 m. spalio 3 d. į gabalus sukapoti 318 kunigų. Revoliucionieriai vidinėse patalpose 1794–1802 m. įsirengė dirbtuves, šalia buvo gaminamas parakas, sandėliojama amunicija. Dėl neatsargaus elgesio 1794 m. kilo gaisras ir sprogimas, sunaikinęs biblioteką bei įdomybių ir senienų rinkinių kabinetą.

1803 m. Sen Žermen de Prė bažnyčia tapo . 1824 m. architektas Étienne-Hippolyte Godde restauravo centrinį altorių, o 1827 m. – marmurinę sakyklą. Tapytojai François-Joseph’as Heim’as ir Žanas Ipolitas Flandrinis papuošė interjerą naujais paveikslais. Architektas Victor’as Baltard’as prisidėjo restauruojant varpinę ir atstatė kai kurias sunaikintas skulptūras. Dalis meno kūrinių dabar yra perkelti į Luvrą, Nacionalinį viduramžių muziejų ir Šv. Dionyzo baziliką.

Nuo 1953 m. Paryžiaus Sen Žermen de Prė abatija (bažnyčia ir išlikę vienuolyno pastatai) saugomi valstybės kaip Prancūzijos istorinis paminklas.

Abatijoje palaidoti

Berestečko mūšį vaizduojanti skulptūra virš Jono Kazimiero Vazos kapavietės. Lentoje skelbiama, kad čia ilsisi buvusio Lenkijos (Lietuva neminima) karaliaus širdis, o kūnas 1676 m. perlaidotas Vavelio katedroje.

•  – katalikų šventasis;
•  – gydytojas ir istorikas;
• Renė Dekartas – filosofas, matematikas ir fizikas;
•  – frankų karalius;
•  – frankų karalienė, Childeberto I žmona;
•  – frankų karalius;
• Jonas Kazimieras Vaza (jo širdis) – ATR valdovas, vėliau vienuolis;
•  – istorikas;
•  – vyskupas.

Išnašos

1. Paryžiaus vietovardžiai
2. Linas Maknavičius. Prancūzijos Lietuvių Bendruomenės istorinė apžvalga

Literatūra

• Jacques Bouillart. „Histoire de l’abbaye royale de Saint-Germain-des-Prés“ – Paris: Grégoire Dupuis, 1724; 328 p.
• Philippe Cachau. „Jacques Hardouin-Mansart de Sagonne, dernier des Mansart (1711–1778)“ (thèse de doctorat d’histoire de l’art) – Paris-I: 2004; t. I p. 406–414; t. II p. 1201–1220
• Honoré Fisquet. „La France pontificale (Gallia christiana): histoire chronologique et biographique des archevêques et évêques de tous les diocèses de France depuis l'établissement du christianisme jusqu'à nos jours, divisée en 17 provinces ecclésiastiques“, vol. 2. – Paris: E. Repos, 1864–1873; p. 260–315
• Alain Erlande-Brandenburg, Anne-Bénédicte Mérel-Brandenburg. „Saint-Germain-des-Prés – Paris: Picard, 2011; p. 126
• Ferdinand de Guilhermy. „Itinéraire archéologique de Paris“ – Paris: Bance, 1855; p. 396 (lire en ligne [archive]), p. 125–140
• Ferdinand de Guilhermy. „Inscriptions de la France du ve siècle au xviiie: ancien diocèse de Paris“, t. 1: Paris, Imprimerie nationale, coll. „Collection de documents inédits sur l’histoire de France publiés par les soins du ministre de l’Instruction publique“, 1880; p. 750 (lire en ligne [archive]), p. 346–354
• Jean Hubert. „Les dates de construction du clocher-porche et de la nef de Saint-Germain-des-Prés“, Bulletin monumental, Paris, vol. 108,‎ 1950; p. 69–84 ISSN 0007-473X
• Jean Lebeuf. „Histoire de la ville et de tout le diocèse de Paris“ – Ier, Paris, Librairie de Fechoz et Letouzey (réédition), 1883 (réédition); p. 693 (lire en ligne [archive]), p. 261–272
• Albert Lenoir. „Statistique monumentale de Paris“ – Paris: Imprimerie impériale, 1867; 322 p. (lire en ligne [archive]), p. 70–108
• Eugène Lefèvre-Pontalis. „Étude historique et archéologique sur l’église de Saint-Germain-des-Prés“, Congrès archéologique de France, LXXXIIe session tenue à Paris en 1919 – Paris/Caen, A. Picard / Levé, vol. 82,‎ 1920; p. 301–366 ISSN 0069-8881, lire en ligne [archive]
• Louis Grodecki. „Saint-Germain-des-Prés“ – Paris: édit. du Cerf, coll. „Nefs et Clochers“, 1946; p. 16
• Anne Prache. „Île-de-France romane“ – vol. 60, La Pierre-Qui-Vire, Zodiaque, coll. „Nuit des temps“, 1983; p. 490; p. 33–38ISBN 2736901053,
• Sandron, „Saint-Germain-des-Prés, les ambitions de la sculpture de la nef romane“, (Bulletin monumental) – Paris, vol. 153, no 4,‎ 1995; p. 333–350 ISSN 0007-473X, DOI 10.3406/bulmo.1995.3637
• Philippe Plagnieux. „L’abbatiale de Saint-Germain-des-Prés et les débuts de l’architecture gothique“, (Bulletin monumental) – Paris, vol. 158, no 1,‎ janvier–mars 2000; p. 6-88 ISSN 0007-473X, DOI 10.3406/bulmo.2000.2369

Nuorodos

• L'église et le monastère de Saint-Germain des Prés (pr.)